UA-72164723-1

R

MANTAS RAŠIMAS. Architektas.

1998 m. baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją. Sukūrė Elektrėnų viešosios bibliotekos projektą ir daug kitų projektų Lietuvoje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Elektrėnų 3-ioji vidurinė mokykla, „Versmės“ vidurinė mokykla, „Versmės“ gimnazija : 1986–2016. – [Kaišiadorys], [2016]. – 205, [2] p. : iliustr.


KĘSTUTIS RĖKLYS gimė 1936 m. vasario 23 d. Miroslave (Alytaus raj.), mirė 2012 m. Literatas.

Karo metais šeima buvo išblaškyta: tėvą pasodino į kalėjimą, motiną ir du brolius išvežė į Sibirą, o Kęstutis su vyresne seserimi turėjo slapstytis. Paskui jį priglaudė dėdė Marijampolėje, kur jis ir baigė 7 klases, o paskui išėjo tarnauti į kariuomenę. K. Rėklys vėliau dirbo meistru, vairuotoju, darbų vykdytoju, įmonės savininku.
Literatas yra sakęs, jog sunkiu metu išgyventi padėdavo kūryba: eilėraščiai ir dainos. Jis sukūrė daugybę eilėraščių tėvynės, politikos, gamtos temomis. Kūryba spausdinta laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Elektrėnų kronika“, „Elektrėnų žinios“.
Žiupsnelis eilių išspausdinta Trakų literatų kūrybos almanache „PAPARČIO ŽYDĖJIMAS“ (2001) bei Elektrėnų savivaldybės literatų kūrybos almanachuose „LAIKO ŽENKLAI“ (2003), „BRYDĖS“ (2007), „MINČIŲ SODAI“ (2009). Autorius savo lėšomis išleido pirmąjį poezijos rinkinį „SUDEGINTI EILĖRAŠČIAI“ (2002). 2009 metais išleista antroji eilėraščių knyga „O TĖVIŠKĖLĖJ TAIP GRAŽU…“

Literatūra ir šaltiniai:
1. Dobrovolskienė, Vilija, Chmieliauskienė Jurgita. Kęstutis Rėklys: be Tėvynės žmogus yra niekas // Elektrėnų kronika. – 2012, geg. 18–24 (Nr. 20), p. 6.


RŪTA RIKTERĖ (Ibelhauptienė, Šmigelskaitė) gimė 1963 m. sausio 2 d. Elektrėnuose. Pianistė, LMTA Fortepijono katedros docentė, Lietuvos muzikų sąjungos narė.

1970–1972 m. mokėsi Elektrėnų vaikų muzikos mokykloje, 1972–1981 m. – Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1986 m. baigė Lietuvos konservatoriją (J. Karnavičiaus fortepijono klasę), 1989 m. jos stažuotę. Nuo 1989 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 – Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija). 1999 m. tapo docente. 1988 m. su Z. Ibelhauptu subūrė fortepijoninį duetą, su kuriuo koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose.
1981 m. jaunųjų pianistų konkurso diplomo laimėtoja, 1982 m. tarprespublikinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso II vietos laimėtoja, 1992 m. tarptautinio fortepioninių duetų konkurso Romoje II premijos laimėtoja, 1997 m. R. ir Z. Ibelhauptų duetui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Aleknaitė–Bieliauskienė, Rita. Ibelhauptienė [Rikterė] Rūta // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2005. – [T.] 7, p. 712.
2. Aleknaitė–Bieliauskienė, Rita. Ibelhauptienė, Rūta // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 2, p. 776.
3. Ibelhauptienė–Šmigelskaitė Rūta // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 589.
4. Ibelhauptienė–Šmigelskaitė Rūta // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas. – P. 159.


GINTARAS RINKEVIČIUS gimė 1960 m. Vievyje (Trakų raj., dabar – Elektrėnų sav.).

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas, vyriausiasis dirigentas.
Baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, 1983 m. – Leningrado (Rusija) konservatoriją, 1983–1986 m. stažavosi Maskvos (Rusija) konservatorijoje (pas prof. J. Simonov).
Nuo 1988 m. – Lietuvos valst. simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, nuo 1996 iki 2002 m. – Latvijos nacionalinės operos meno vadovas.
V sąjunginio dirigentų konkurso (Maskva, Rusija, 1983), Tarptautinio Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurso (Berlynas, Vokietija, 1985) nugalėtojas, Tarptautinio konkurso „In memoriam Janos Ferenscik“ laureatas (Budapeštas, Vengrija, 1986). Maestro pastatytos operos: V.A. Mocarto „Pagrobimas iš Seralio“, A. Žigaitytės „Mažvydas“, Dž. Verdžio „Nabucco“ (Paties diriguota, 1992), A.Dvoržako „Reguiem“ (1994), R. Vagnerio „Skajojantis olandas“ (su Lietuvos valst. Simfoniniu orkestru, Latvijos valst. Akademiniu choru „Latvija“, žymiausiais Lietuvos solistais), R. Štrauso „Solome“ (1 k. pastatyta Lietuvoje; su Lietuvos valst. simfoniniu orkestru, rež. J. Vaitkumi, dail. J. Arčikausku, 1997). Jo iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikti tokie iškilūs kūriniai: G.Mahlerio 8–oji simfonija, M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Kęstutis“, E. Elgaro „The Dream of Gerontius“, Ph. Glasso „Itaipu“ ir kt. Su Lietuvos valst. simfoniniu orkestru koncertavo: Antibu ir Pontivy (Prancūzija), Kortrijko (Belgija), Witzo (Liuksemburgas), Čičesterio (D.Britanija) muzikos festivaliuose, „Varšuvos rudens“ šiuolaikinės muzikos festivalyje, EUROPAMUSICALE festivalyje Miunchene (Vokietija) ir kt. Dirigavo kolektyvams: Rusijos nac. simfoniniam orkestrui, Didžiajam Rusijos radijo simfoniniam orkestrui, Weimarer Staaskapelle, Tamperės simfoniniam, Latvijos, Estijos nacionaliniams simfoniniams orkestrams ir kt. Už koncertinę veiklą apdovanotas Nacionaline premija (1994), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (1997), įteiktas Latvijos Didysis muzikos prizas (1997).
Gyvena Vilniuje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Gintaras Rinkevičius : apie save // Autoportretai. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 232–246.
2. Karaška, Arvydas Kazimieras. Rinkevičius Gintaras // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2007. – [T.] 3, p. 223–224.
3. Rinkevičius Gintaras // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 926–927.
4. Rinkevičius Gintaras : Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas, vyriausiasis dirigentas // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 891.
5. Rinkevičius, Gintaras // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – [T.] 20, p. 117–118.


Rachelė De Raes Römerienė gimė 1783 m. rugsėjo 22 d. /spalio 4 d. Abromiškėse. Lietuvos dvarininkė, dailininkė, dekoratorė.

Trakų pataurininkio Pranciškaus de Raeso ir Juditos Jelenskytės dukra, Dembinos dvaro ir Kurkliškių palivarko Trakų apskr. paveldėtoja.
P. de Raes‘as, įsteigęs naują Dembinos dvarą, su žmona J. Jelenskyte-de Raes ir dviem vaikais (Rachele de Raes-Römeriene bei Henriku de Raes) čia atsikėlė gyventi 1785 m. R. de Raes tuomet buvo dveji, tad Dembiną galima laikyti jos gimtaisiais namais.
Mokėsi Vilniuje, Augustino ir Sofijos D‘Abrue privačiame pensione.
Nemažai apie R. Römerienę rašyta T. Bairašauskaitė monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853)“ [1].
R. Römerienės vyras M. J. Römeris pasipiršo 1799 m. balandžio 13 d., susituokė balandžio 23 d. Abromiškių dvare (Rachelės pusbrolio Vilhelmo de Raes, greičiausiai Rachelės dėdės Kazimiero ir Konstancijos Oranietės sūnaus, dvare).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bairašauskaitė, Tamara. Rachelė. – Iliustr. // Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) : bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje. – Vilnius, 2011. – P. 219–244.


MYKOLAS JUOZAPAS RÖMERIS Gimė 1778 m. Kurenece, greičiausiai rugsėjo 2/14 d. Pasak T. Bairašauskaitės, jis pats nežinojo savo tikrosios gimimo dienos, kartais sakydavo jog ji yra rugsėjo 14/26, bet galėjo klysti, supainiojęs Grigaliaus ir Julijaus kalendorius. Mirė 1853 m. sausio 26 d. Vilniuje. XIX a. Lietuvos bajoras, Vilniaus burmistro bei masonų ložės „Uolusis lietuvis“ magistras, didžiosios ložės „Tobuloji vienybė“ pirmininkas, Šubravcų draugijos narys ir Vilniaus gubernijos bajorų maršalka, Daugirdiškių (dabar – Elektrėnų sav.), Antazavės, Dembinos (dabar – Elektrėnų sav.) ir kitų dvarų bei namo Vilniuje savininkas. Vyresnysis Stepono Dominyko Römerio ir Onos Pacaitės sūnus, Trakų Römerių pakamorių linijos atstovas.

M. J. Römeris mokėsi Sokulkoje, karininko Kinstedto ir jo žmonos Ulrikos Schulten privačiame pensione, nuo 1789 m. – Vilniaus paapygardinėje mokykloje, kuruojamoje LDK vyriausiosios mokyklos.
1794 m., M. J. Römeriui būnant 14 metų, mirė jo tėvas. Jį prižiūrėjo dėdės Damazas (Trakų vaivadijos pakamorė) ir Antanas (Trakų vaivadijos pavaivadis).
M. J. Römeris 1799 m. balandžio 13 d. pasipiršo šešiolikemetei Rachelei Kolovrat De Raes (Raës), su kuria susituokė balandžio 23 d. Abromiškių dvare (Rachelės pusbrolio Vilhelmo de Raes, greičiausiai Rachelės dėdės Kazimiero ir Konstancijos Oranietės sūnaus, dvare).
1803–1814 m. M. J. Römeris buvo Vilniaus gubernijos Vyriausiojo teismo II departamento pirmininku. 1807 m. buvo vienas Vilniaus labdarių draugijos steigėjų, jos Tarybos narys, vėliau šios organizacijos pirmininko pavaduotojas. Tuo pat metu buvo Vilniaus universiteto Edukacinės komisijos narys, nuo 1814 m. pavadavo nesantį komisijos pirmininką, nuo 1820 m. jai vadovavo. 1811 m. gavo valstybės patarėjo rangą. 1812 m. Napoleonas paskyrė jį Vilniaus miesto prezidentu, taip pat Laikinosios vyriausybės Teisingumo komiteto nariu.
1811, 1814 m. buvo renkamas Trakų apskrities bajorų maršalu, tačiau Vilniaus gubernijos valdžia rinkimų nepatvirtino. 1817 m. rudenį pagaliau buvo išrinktas ir patvirtintas, tačiau iš tikrųjų pareigų nėjo, nes gruodį jau buvo išrinktas Vilniaus gubernijos bajorų vadovu.
M. J. Römeris buvo „Nenaudėlių“ draugijos narys (galbūt kažkuriuo metu ir pirmininkas), didysis masonų ložės „Uolusis lietuvis“ meistras.
1819 m. kovo 7 d. už pirmininkavimą 1814–1819 m. Edukacinėje komisijoje gavo tikrojo valstybės patarėjo rangą ir Šv. Onos ordiną su briliantais.
Iki 1822 m. vadovavo Lietuvos provincijos ložei „Tobuloji vienybė“, vėliau aktyviai dalyvavo slaptoje organizacijoje – Patriotų draugijoje. Iki 1826 m. buvo vadinamosios Radvilų komisijos pirmininkas.
1826 m. gegužę už dalyvavimą Patriotų draugijoje kartu su kitais jis buvo suimtas, dvejus metus kalėjo Varšuvoje, Karmelitų vienuolyne ir tvirtovėje, vėliau dar dvejus metus – Peterburge, Šv. Petro ir Povilo forto kazematuose, 1830 m. pavasarį buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.
Peterburge M. J. Römeris prarado klausą, kuri ir anksčiau silpo. 1830 m., prasidėjus sukilimui Varšuvoje, M. J. Römeris buvo ištremtas dvejiems metams į Voronežą. 1832 m. grįžo į Lietuvą, tačiau dešimt metų gyveno prižiūrimas policijos.
M. J. Römeriui priklausė iš tėvo paveldėtos Daugirdiškės, Grinapolis, Balbėnai Trakų apskr., Antanašė, Kriaunos, Stirniškis, Bagdnoniškis tuometinėje Ukmergės apskr., žmonos paveldėtos Dembina ir Kurkliškės Trakų apskr.
M. J. Römeris su R. de Raes vyriausioji dukra Judita gimė 1800 m., mirė būdama trejų. Antrasis sūnus Henrika Römeris gimė 1803 m. vasario 7 d. 1828 m. liepos 4 d. nuskendo Daugirdiškių ežere. 1805 m. gimė dukra Ona Filareta, 1806 m. – Edvardas Jonas Römeris, 1814 m. – Severinas Justinas Römeris, 1816 m. Mykolas Steponas Antanas Römeris.
Kai M. J. Römeris kalėjo tremtyje, visus reikalus tvarkė Edvardas Jonas, kai kalėjo Edvardas – pats M. J. Römeris, talkinamas Mykolo Stepono, o po jo mirties – Severinas. Kai 1852 m. Edvardas Jonas grįžo iš tremties, M. J. Römeris padalino sūnums visą turtą ir atidavė valdyti dvarus. Pats tuomet gyvendavo Vilniuje, o vasarą su šeima išsikeldavo į Dembiną.
Apie M. J. Römerį rašyta T. Bairašauskaitės monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853)“, mokslinių straipsnių rinkinyje „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a.“, monografijoje „Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija“.
M. J. Römeris mirė 1853 m. sausio 14/26 d., palaidotas Römerių giminės koplyčioje Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bairašauskaitė, Tamara. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) : bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje. – Vilnius, 2011. – 410, [1] p. : iliustr., faks., portr.
2. Romer, Eugeniusz. Mykolas Juozapas Römeris. 1800–1815 // Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija. – Vilnius, 2009. – P. 81–88.
3. Romer, Eugeniusz. Mykolas Juozapas Römeris. 1814–1822 : Masonai ir valstiečių klausimas // Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija. – Vilnius, 2009. – P. 89–100.
4. Romer, Eugeniusz. Mykolas Juozapas Römeris. 1821–1832 : Patriotų draugija // Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija. – Vilnius, 2009. – P. 101–104.
5. Širkaitė, Jolanta. Römeriai [Romeriai] / Jolanta Širkaitė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – [T.] 20, p. 281.


JONAS RUDALEVIČIUS gimė 1950 m. balandžio 26 d. Vilkabalio kaime. Docentas, socialinių mokslų daktaras (1984), LR nepaprastasis įgaliotasis ambasadorius Šveicarijoje.

1957–1968 m. mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, 1968–1973 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – VGTU), Statybos ekonomikos fakultete, 1977–1980 m. ten pat aspirantūroje, 1973–1977 m. čia buvo dėstytoju, 1980–1984 m. katedros asistentu, vėliau vyr. dėstytoju, docentu. .
1991–1992 m. buvo Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus įgaliotinis ekonominiams ryšiams su užsieniu, 1992–1995 m. – Lietuvos ambasados Bonoje patarėjas, laikinasis reikalų patikėtinis. 1995–1996 m. – Lietuvos savivaldybių asociacijos generalinis direktorius.
1996 m. gruodžio mėn. paskirtas Užsienio reikalų viceministru. 1999–2000 m. buvo Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras A.Kubiliaus vyriausybėje. 2000–2001 dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ambasadoriumi ypatingiems pavedimams.
2001–2006 m. buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Austrijoje, taip pat Slovakijai, Slovėnijai, Kroatijai ir Lichtenšteinui. 2006–2009 m. – Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams. 2009 m. birželio mėn. – 2012 m. balandžio mėn. – Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje. Nuo 2012 m. balandžio mėn. – Lietuvos Nepaprastuoju ir įgaliotasis ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje. Iš šių pareigų atšauktas 2015 m. balandžio 23 d.
2003 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Jonas Rudalevičius. Apdovanotų asmenų duomenų bazė [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.adamkus.lt/lt/prezidento_veikla/apdovanojimai/apdovanojimai_256.html>.
2. Rudalevičius Jonas // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 893.
3. Rudalevičius Jonas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 937.


ALFREDAS PRANAS RUKŠTA (kai kur – Rūkšta) gimė 1926 m. kovo 27 d. Kazokiškėse. Kunigas, klebonas, ilgus metus darbavęsis Kaišiadorių vyskupijoje.

Gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje, buvo jauniausias vaikas. Pradžios mokyklą lankė Kazokiškėse, progimnazijos 5 ir 6 klases – Vievyje. 1941 m. įstojo į Vilniaus amatų mokyklos elektrotechniko skyrių, 1943 m. jį baigė, gavo elektromonterio specialybę. Vėliau su broliu ir dėde gavo šaukimus, po apmokymų pateko į seržantų mokyklą. Po apmokymų buvoaštuntosios pėstininkų divizijos 37 artilerijos pulko Ryšių mokyklos instruktoriumi. Kariuomenėje tarnavo beveik 3 metus, visą laiką fronte. Buvo sužeistas.
1949 m. A. P. Rukštos tėvai išvežti į Sibirą, o jis apsigyveno pas brolį Poznanėje, Lenkijoje. 1949 m. Nysoje baigė Energetikos technikumą.
Nysos klebonui rekomendavus įstojo į Opolės diecezijos aukštesniąją kunigų seminariją. 1955 m. buvo įšventintas kunigu Opolės vyskupijai. Vėliau studijavo Varšuvos katalikų akademijoje, 1958 m. ją baigė ir įgijo teologijos magistro laipsnį.
1957–1960 m. dėstė tikybą ir ėjo vienuolyno kapeliono pareigas Bytome. 1960–1983 m. ėjo Skorošycų (Skoroszyce) parapijos klebono pareigas. Taip pat jam buvo patikėtos pagalbinio kapeliono pareigos Lenkijos armijoje ir suteiktas majoro laipsnis. Kunigaudamas rūpinosi Pščelninko miške esančiu lakūnų Dariaus ir Girėno paminklu, savo lėšomis jį tvarkė, jo rūpesčiu išliko „Lituanikos“ sužalotos pušys.
1983 m., sulaukęs pensinio amžiaus, apsigyveno Vroclave ir ėjo vietos lietuvių kapeliono pareigas.
1995 m. kun. Alfredas Rukšta sugrįžo pastoraciniam darbui į gimtąją Kaišiadorių vyskupiją. Nuo 1995 iki 2014 m. ėjo klebono pareigas Užuguosčio, Kietaviškių ir Stakliškių parapijose. 2014 m., nusilpus jėgoms, pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų ir išvyko rezidavimui į Vroclavo arkivyskupiją, Lenkijoje.
Mirė 2016 m. kovo 1 d.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Mirė Kunigas jubiliatas Alfredas Pranas Rukšta (1926-1955-2016). Kaišiadorių vyskupija [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/;781>.
2. Palionis, Juozas. Alfredas Pranas Rūkšta: [biografija] / Juozas Palionis. – Portr., iliustr. // Žmonės ir darbai. – Vilnius, 2007. – P. 132.
3. Rūkšta, Alfredas Pranas. Karo ir tremties audrose. – Iliustr. // Kazokiškės. – Vilnius, 2009. – 63–107.

„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.
Skirkite 2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti