UA-72164723-1

M

TEKLĖ VIRPŠAITĖ-MAČIULIENĖ gimė 1938 m. rugsėjo 30 d. Žurnalistė, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narė, kūrybinių konkursų vertinimo komisijos pirmininkė.

1956 m. baigė Vievio vidurinę mokyklą. 1956–1961 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultete.
1961–1987 m. dirbo Kauno ir Jonavos tarprajoninio laikraščio „Socialistiniu keliu“ redakcijoje korespondente. 1962 m. reorganizavus pastarąjį leidinį į Kauno rajono laikraštį, kuris nuo tų metų ėmė vadintis „Komunizmo vėliava“ – laiškų skyriaus vedėja, redaktoriaus pavaduotoja. 1980–1987 m. – redaktorė. Nuo 1987 m. dienraščio „Kauno tiesa“, 1992–2000 m. „Kauno diena“ redaktorė. 2000–2002 m. Norvegijos koncerno „Orkla Media“ atstovė Lietuvoje, vėliau radijo laidos kaimui „Po antrųjų gaidžių“ vedėja. Nuo 2006 m. laikraščio „Ūkininko patarėjas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.
2007 m. gavo Lietuvos žurnalistų sąjungos medalį „Už nuopelnus žurnalistikai“, 2009 m. II–o laipsnio Santakos garbės ženklą.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Laurinavičius, Jonas. Pasakojimas apie žurnalistus Teklę ir Vidą Mačiulius // Kaišiadorių aidai. – 2011, kovo 29, p. 1–2.
2. Mačiulienė – Virpšaitė Teklė // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 743.
3. Mačiulienė – Virpšaitė Teklė // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas, 2007. – P. 281.
4. Mačiulienė Teklė // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 308; Prieiga per internetą: <www.kf.vu.lt/dokumentai/publikacijos/Zurnalistikos-enciklopedija.pdf>.


VACLOVAS MAČIULIS gimė 1927 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių apskrityje, mirė 2018 m. Buvęs Vievio vidurinės (dabar – gimnazijos) mokytojas, prozininkas.

Mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute ir Maskvoje. Apie trisdešimt metų dirbo Vievio vidurinėje mokykloje mokytoju. Šiuo metu pensininkas. Rašo prozą. Mėgsta turistines keliones pėsčiomis, taip, pasak autoriaus, galima geriau pažinti ir pajusti gamtos grožį. Jo kūrybą spausdino Trakų raj. laikraštis „Galvė“, Trakų literatų kūrybos almanachas „PAPARČIO ŽYDĖJIMAS“ (2001) bei Elektrėnų sav. literatų kūrybos almanachas „LAIKO ŽENKLAI“ (2003), „BRYDĖS“ (2007), „MINČIŲ SODAI“ (2008), „KAI ŽODŽIAI IŠEINA Į KELIĄ“ (2014).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Vaclovas Mačiulis [trumpos biografinės žinios]. – Portr. // Paparčio žydėjimas. – Trakai, 2001. – P. 133–140.


GINTARAS MAKAREVIČIUS gimė 1965 m. sausio 6 d. Šakaldonių kaime (Trakų r., dabar – Elektrėnų sav.). Dailininkas, kino režisierius, scenografas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, kuria dokumentinius filmus.

1980–1984 m. studijavo architektūrą Vilniaus statybos technikume. 1988 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją, 1994 m. baigė tapybą. Nuo 1995 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1997 m. kuria scenografiją įvairiems Lietuvos teatrams. Dalyvauja grupinėse parodose, rengia individualias parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Menininkas yra dalyvavęs daugelyje prestižinių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų, tokių kaip Šiuolaikinio meno bienalė Manifesta 4 Vokietijoje (2002) ar Tarptautinis filmų festivalis La Rochelle Prancūzijoje (2005). 2010–aisiais darbai buvo pristatyti Turku muziejuje Suomijoje, 2009-aisiais – NABA muziejuje Milane. 2008-aisiais už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“ (2007) kūrėjas apdovanotas Lugano (Šveicarija) kino festivalio pagrindiniu prizu. Tai vienas svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjams skiriamų apdovanojimų.
Baigęs studijas G. Makarevičius pradėjo dirbti ir teatre. Dabar jis – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kuria scenovaizdžius Lietuvoje ir užsienyje. Dirba su tokiais režisieriais kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Éricas Lacascade’as. Menininkas apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografijas Petro Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (rež. J. Vaitkus), A. Strindbergo pjesei „Šmėklų sonata“ (rež. G. Varnas), Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui“ (rež. O. Koršunovas) ir A. Škėmos „Baltai drobulei“ (rež. Jonas Jurašas). Režisavo du spektaklius pagal rašytojos Anetos Anros dramas – „Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ – Valstybiniame jaunimo teatre.
Gintaro Makarevičiaus meninė veikla apima dokumentiką, vaizdo instaliacijas, performansus, objektus ir scenografiją. Pastarąjį dešimtmetį menininkas labiausiai žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas ir scenografas. Gintaro personalinė paroda PASIDAVIMAS – išties ypatingas įvykis jo meninėje veikloje, tačiau negalima teigti, kad štai – po ilgos pertraukos jis staiga pradėjo tapyti. Tapyba (daugiausia ant popieriaus) buvo paralelinė medija, ėjusi lygiagrečiai su videodokumentika, objektais, scenografijomis.
Personalinės parodos:
1998 – Position and Strategy, Akademie Schloss Solitude, Štutgartas (Vokietija)
2004 – Emisija 2004 – Vaskiči, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2005 – vidéo surveillance_001, galerija schleicher+lange, Paryžius (Prancūzija)
2008 – „Paralelės“ – galerija schleicher+lange, Paryžius (,,Sibiro testament“ premjera bei ,,Žiemos paralelės“)
2010 – „Piešiniai 2004–2010“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2016 – „Pasidavimas“, Titanikas, Vilniaus dailės akademija, Vilnius
Apdovanojimai:
1997 m. Künstlerhaus Boswill (Šveicarija)
1997 ir 2001 m. Lietuvos Kultūros ministerijos valstybinė premija
1998 m. Civitella Ranieri Center (Italija)
1999 m. Sorošo fondo premija (Lithuania)
2001 m. Lietuvos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija
2002 m. „Metal“ (Londonas, Didžioji Britanija)
2003 m. Cite Internationale des Arts (Paryžius, Prancūzija)
2008 m. apdovanotas Lugano kino festivalio pagr. prizu už filmą „Žiemos paralelės“, taip pat Auksiniu scenos kryžiumi už scenografiją spektakliams „Patriotai“ ir „Ruzvelto aikštė“.
2012 m. už scenografiją spektakliams „Išvarymas“, „Šmėklų sonata“. G. Makarevičius gavo „Auksinį scenos kryžių“.
2017 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Literatūra ir šaltiniai:
1. Gintaras Makarevičius. MO muziejus [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-02-02]. Prieiga per internetą: <http://www.mmcentras.lt/autoriai/gintaras-makarevicius/598>.
2. Makarevičius Gintaras // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 659.
3. Makarevičius Gintaras // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – [T.] 14, P. 77–78.
4. Makarevičius Gintaras : tapytojas, kino režisierius, teatro dailininkas // L. Jablonskienė, G. Makarevičius. Ten, kur viskas daug labiau. – Vilnius, 2013. – P. 226–228.


ONA GRAŽINA MALERAVIČIENĖ (buvusi Nedzveckaitė) gimė 1936 m. liepos 16 d. Jiezne. Mokytoja, prozininkė.

Gimė ir augo Jiezne, baigė Jiezno vidurinę mokyklą. Domėjosi netoliese veikusios spaustuvės darbu, laikraščio spausdinimu, parašydavo žinučių iš savo mokyklos. Vėliau įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Vasarą dirbo redakcijos laiškų skyriuje. Baigusi institutą ir įgijusi rusų kalbos ir literatūros mokytojos specialybę dirbo Vievio rajono Gilučių septynmetėje mokykloje. Nuo 1966 m. gyvena Elektrėnuose. 39 metus čia mokytojavo – dirbo miesto vidurinėse mokyklose. Mokėsi prie Trakų r. laikraščio redakcijose veikusioje neetatinių korespondentų mokykloje. Rašo kelionių apybraižas, dokumentines noveles, miniatiūras, eilėraščius, haiku. Bendradarbiauja su Elektrėnų savivaldybių savaitiniais laikraščiais „Elektrėnų žinios“ bei „Elektrėnų kronika“, yra rašiusi į leidinį „Šeimininkė“. Keletas miniatiūrų išspausdinta Trakų literatų kūrybos almanache „PAPARČIO ŽYDĖJIMAS“ (2001). Kūryba spausdinta ir Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ kūrybos almanachuose „LAIKO ŽENKLAI“ (2003), „BRYDĖS“ (2007), „MINČIŲ SODAI“ (2009), „SAULĖTEKIO TOLIAI“ (2011), „KAI ŽODŽIAI IŠEINA Į KELIĄ“ (2014), „ŠIRDŽIŲ LIEPTAI“ (2016), „LIETUVA, AŠ ESU DALELĖ TAVĘS“ (2018).
2005 m. vasarą išleista pirmoji autorės knyga „IŠ VISOS ŠIRDIES“. Tai pasakojimų apie žinomus Elektrėnų krašto žmones rinkinys. 2011 metais pasirodė O. Maleravičienės eilėraščių rinktinė „GYVENIMO MARGI SKIAUTINIAI“ iliustruota autorės anūkės Dovilės, 2014 m. išleistos net trys literatės knygos: pirmoji – „HAIKU NĖRINIAI“ – haiku prozinės poezijos stiliumi parašytas eilėraščių rinkinys, antroji – autorės aforizmų knygelė „MINČIŲ NUOTRUPOS“, trečioji – eilėraščių knyga „LAIKO SŪPUOKLĖSE“. 2016 m. išleistas eilėraščių rinkinys „JAUSMŲ VERDENĖ“, 2017 m. – „MEILĖS IR VILTIES VIOLETAS“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Dobrovolskienė, Vilija. Ona Maleravičienė: mano angelai // Elektrėnų kronika. – 2012, bal. 20–26 (Nr. 16), p. 6.
2. Laurinavičius, Jonas. Gyvenantys įdomų gyvenimą // Iš visos širdies. – Kaišiadorys, 2005. – P. 110.
3. Onos Gražinos Maleravičienės kūrybos bibliografija (2001–2007) / sudarė J. Volungevičienė. – Elektrėnai. – 2007. – 26 p. – Spausd. – Elektrėnų SVB, 2007.


EDMUNDAS MALŪKAS gimė 1945 m. balandžio 15 d. Ylakiuose (Skuodo raj.), šiuo metu gyvena Keliakiemio kaime prie Vievio. Prozininkas.

Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje. 1971 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, su pagyrimu 1986 m. baigė Maskvos patentikos institutą. Dirbo Neringos veterinarinės ir sanitarinės stoties viršininku, Klaipėdos žemės ūkio technikumo dėstytoju, Juodkrantės aštuonmetės mokyklos pedagogu, vakarinės vidurinės mokyklos mokytoju (dėstė chemiją, fiziką), poilsio namų dailininku, Zoologijos ir parazitologijos instituto, Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo instituto moksliniu bendradarbiu. 2000–2003 m. ir 2007–2011 m. Trakų rajono savivaldybės tarybos narys. 2003 m. Trakų rajono savivaldybės meras. 2003–2008 m. Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovas ryšiams su visuomene ir spauda. 2008–2009 m. Trakų rajono savivaldybės meras.
Parašė 10 knygų: romanus „KRAUJO SKONIS“ (1992), „JUODIEJI ŽELMENYS“ (1993), „MOTERS KERŠTAS“ (1994), „ŠIUKŠLYNO ŽMONĖS“ (1995), „MIGLA“ (D. 1–2, 1997, 1999), „DUŽENOS“ (2001), istorinį romaną „KARALIENĖ BARBORA“ (2004), novelių romaną „LIKIMŲ ŠNEKOS“ (2009), „DILGĖS“ (2009), apsakymų knygą „VILKO DUONA“ (1998).
Detektyvinės fabulos grindžiamos jau nepriklausomoje Lietuvoje atsiradusių socialinių tipų, elgsenos būdų, buities realijų medžiaga (mafijos bosai, sekso biznis, vagių gildija). Kai kurie romanai susilaukė trečio ir ketvirto leidimo. 2002 m. išleido romaną „DUŽENOS“. 2004 m. dienos šviesą išvydo istorinis romanas „KARALIENĖ BARBORA“.
Rašytojas gyvena Keliakiemio kaime, Elektrėnų savivaldybėje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Edmundas Zenonas Malūkas. Mano balsas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.manobalsas.lt/Edmundas%20Zenonas-Malukas/>.
2. Kubilius, Vytautas. Edmundas Malūkas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 310.
3. Laurinavičius, Jonas. Edmundas Malūkas (g. 1945). – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 150–151.


JŪRATĖ MARTINKUTĖ gimė 1959 m. rugpjūčio 19 d. Vievyje. Muzikos mokytoja ir chorvedė.

1977 m. baigė Trakų internatinę sporto mokyklą ir vaikų muzikos mokyklą (akordeono specialybė), 1978–1983 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
1983–1986 m. dirbo muzikos ir dainavimo mokytoja Anykščių A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, buvo vaikų choro ir etnografinio ansamblio vadovė. Vokalinius ansamblius parengdavo respublikiniams „Dainų dainelės“ konkursams – mišrusis vokalinis kvartetas 1986 m. konkurso laureatas.
Nuo 1986 m. rudens buvo Ukmergės 5–osios vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytoja, moksleivių chorų vadovė. Sistemingai dirbo su vyresniųjų klasių moksleivų mišriuoju choru, kurį rengė respublikinei moksleivų dainų šventei, Lietuvos jaunimo mažajai dainų šventei, Pasaulio lietuvių dainų šventėms Vilniuje. 1990–1991 m. choras dalyvavo vaikų ir jaunimo festivalyje „Dainuok, jaunoji Lietuva“ Panevėžyje ir Molėtuose, bei 1997 m. Lietuvos moksleivų dainų šventėje Vilniuje. Mokytoja dirba ir su vaikų choru, vadovauja miesto folkloriniam ansambliui „Dagilėlis“, diriguoja Ukmergės rajono dainų šventėse, buvo 1992 m. Pietryčių Lietuvos vaikų ir jaunimo dainų šventės Vilniuje dirigentė.
1994 m. jai suteikta muzikos mokytojos ekspertės kvalifikacijos kategorija.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Martinkutė, Jūratė. Algimantas Mišeikis // Pasaulio lietuvių chorvedžiai : enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999. – P. 395.


VALENTINAS MASALSKIS gimė 1954 m. balandžio 11 d. Kaune. Garsus Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, Klaipėdos universiteto profesorius. Gyveno Vievyje.

1972–1976 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos akademija), Aktorinio meistriškumo katedroje, įgijo aktoriaus specialybę. 1976–1992 m. buvo Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius, o nuo 1992 m. – laisvas menininkas. Spektaklius pradėjo režisuoti nuo 1993 m. Tais pačiais metais su bendraminčiais įkūrė ir vadovavo studijai „Menas į šoną“ (veikė iki 1995 m.), 1995 m. įkūrė ir vadovavo „Menų sambūriui“ (veikė iki 2000 m.). Nuo 2008 m. dėsto aktorinį meistriškumą studentams (Vilniaus kolegijoje, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, Klaipėdos Universitete). Nuo 2010 m. Klaipėdos Universiteto profesorius. 2009–2011 m. buvo „Trupė p. s.“ vadovas ir režisierius. 2011 m. įsteigė „Klaipėdos jaunimo teatrą“, jame režisuoja.
V. Masalskis aktyviai dalyvauja visuomeninėje meno ir kultūros veikloje, organizuoja ir veda paskaitas, seminarus, laboratorijas kino bei teatro tematika.
Per savo kūrybinės veiklos metus sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų teatre ir kine Lietuvoje bei užsienyje. Jis laikomas vienu garsiausiu Lietuvos teatro ir kino aktoriumi ir režisieriumi.
1996 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už Hartmano vaidmenį spektaklyje F. K. Waechterio „Į Ašenfeldą“. 1996 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2007 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2009 m. Boriso Dauguviečio auskaras ir premija už nuosekliai įgyvendinamą savo teatro viziją, 2014 m. įteiktas LR Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Smolensko tarptautiniame kino festivalyje „Naujasis kinas. XXI a.“ pelnė apdovanojimą už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį filme „Dievų miškas“, 2015 m. gavo kino apdovanojimą „Sidabrinė gervė 2015“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Masalskis Valentinas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008 . – [T.] 14, p. 372.
2. Masalskis Valentinas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 760.
3. Masalskis Valentinas. – Portr. // Asmenybės. 1990– 2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 739–740.
4. Masalskis Valentinas. Klaipėdos jaunimo teatras [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kjt.lt/valentinas-masalskis/>.
5. Šabasevičienė, Daiva. Valentinas Masalskis: ieškant teatro. – Vilnius, 2010. – 239, [1] p. : iliustr., faks., portr.


VINCENTAS MATUŠEVIČIUS gimė 1801 m. balandžio 5 d. Ausieniškėse, mirė – 1862 m. 1830–1 m. sukilėlis, Palaidotas Paparčių kapinėse. 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, Trakų apskrities sukilėlių vadas.

Baigė Vilniaus universitetą. Buvo Trakų pilies teismo pirmininkas. Valdė Ausieniškių, Gabriliavos, Stakliškių dvarus.
1831 m. subūrė Trakų apskrities sukilėlių būrį. Gavęs įsakymą užimti Trakus, surinko apie 150 ginkluotų šautuvais valstiečių ir bajorų ir balandžio 3 d. netikėtai puolė miestą, nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės įgulą ir jį užėmė. Vėliau prisidėjo prie G. Oginskio dalinio, balandžio 17–24 d. dalyvavo Vilniaus puolime, kovėsi prie Ausieniškių. Su K. Zaluskio korpusu pasitraukęs į Jonavą V. Matuševičiaus būrys prisidėjo prie M. Prozoro dalinio. Balandžio 29 d. pasižymėjo Kėdainių, o gegužės 5 d. Baisogalos kautynėse. Birželio 19 d. V. Matuševičiaus būrys kovėsi Panerių kautynėse. Liepos 9 d. Kuršėnuose prisidėjo prie generolo H. Dembinskio dalinio, su kuriuo prasiveržė į Lenkijos karalystę. Sukilimui pralaimint jis pasitraukė į Prūsiją, vėliau emigravo į Prancūziją. Priklausė emigrantų organizacijoms. 1858 m. po amnestijos grįžo į Lietuvą.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Matuševičius Vincentas. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Matu%C5%A1evi%C4%8Dius_Vincentas>.
2. Sliesoriūnas, Feliksas. Matuševičius [Matusevičius] Vincentas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – [T.] 14, p. 458.
3. Sliesoriūnas, Feliksas. Matuševičius Vincentas // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 731.
4. Šakienė, Ona Rasutė. Ausieniškių dvaras // Elektrėnų kronika. – 2013, geg. 3–9 (Nr. 18), p. 6.
5. Vitunskas, Vytautas. Vincentas Matusevičius: [biogr. žinios] // Vytautas Vitunskas. Pivašiūnai ir apylinkės. – Marijampolė, 2004. – P. 54.


MARGARITA MATVIJENKO gimė 1989 m. Rašo eiles.

Baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją. Baigė bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete, Socialinės politikos fakultete. Taip pat turi baudžiamosios teisės ir kriminologijos magistro laipsnį, dirba baudžiamosios teisės srityje. Kurti pradėjo 12 metų. Kūrybinis slapyvardis – Margarita.
Darbai spausdinti almanache „Kūryba“ (2007, 2008), taip pat Mykolo Romerio universiteto studentų kūrybos knygoje „Pradžia“ (2009). 2007 m. išleista pirmoji ir kol kas vienintelė M. Matvijenko eilėraščių knyga „NUKELK KOJAS NUO MANO SAPNŲ“ (2007).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Matvijenko, Margarita. [Eilėraščiai] // Elektrėnų kronika. – 2012, rugpj. 17–23 (Nr. 33), p. 6.


ZIGMAS MAŽEIKA gimė 1957 m. spalio 6 d. Šakių rajone. Tautodailininkas, medžio drožėjas.

Tėvas buvo stalius–statybininkas, auksinių rankų meistras. Turėjo savo dirbtuvėles, pilnas įvairiausių įrankių, daugiausia paties pasidarytų. Matyt, tas medžio kvapas su krauju persidavė Zigmui. Pirmoji drožyba nebuvo įmantri, birbynę, tai kokią lazdą nusitvėręs gražino. Nebuvo ir kas pamoko, pataria.
Z. Mažeika baigė Vinco Kudirkos vidurinę mokyklą Kudirkos Naumiestyje, mokėsi muzikos mokykloje, vėliau – Vilniuje, tarnavo tuometinėje Tarybinėje Armijoje. Tik iš jos grįžęs ir įsidarbinęs Telšių „Masčio“ trikotažo fabrike, rimtai kibo į drožybą, paskatintas vieno liaudies meistro. Žemaičiai nuo seno garsėjo savo klumpdirbiais ir kitais meistrais.
Z. Mažeika 1985 m. surengė pirmąją drožinių parodą. Geri atsiliepimai paskatino „graužti“ medį ir toliau. Su darbais dalyvavo Kietaviškių „Amatų dienoje“, Kaišiadoryse, Kaune. 2002 m. Z. Mažeika priimtas į Lietuvos Tautodailininkų Sąjungą. 2003 m. surengė parodą Liutonių kaime (Kaišiadorių raj.), Kietaviškių pagr. mokykloje. Tautodailininko darbai buvo eksponuojami liaudies amatų parodoje Kaišiadoryse, Elektrėnuose. Jis turi daug planų , nori surengti dar ne vieną personalinę parodą. Šiuo metu Kietaviškių pagrindinėje mokykloje dėsto technologijas ir savo patirtį perduoda vaikams. Taip pat yra Kietaviškių bendruomenės vadovas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Stankevičienė, A. Svečiuose pas Zigmą Mažeiką // Elektrėnų kronika. – 2004, liep. 16–22 (Nr. 28), p. 4.


ONA MEDZIKAUSKAITĖ gimė 1869 m. liepos 27 d. Gilučiuose. Valstietė, knygnešė.

Tėvai – ūkininkai. Knygnešys Petras Gudelis, sulaukusią septyniolikos metų Onutę, pamokė lietuviškai skaityti ir šiek tiek rašyti. Pasiūlė jam talkinti, platinant lietuvišką spaudą.
Paėmusi knygas iš su P. Gudeliu sutartos vietos , vadinamos „gojeliu“, nunešdavo į Gelvonus, Širvintas ir kt. Pasiekdavo ir Vilnių.Dažniausiai atiduodavo kunigams K. Kibeliui, S. Šlamui, S. Stakelei ir kt. Eidavo su draugėmis į aplinkinių parapijų bažnyčias giedoti.
Nepritariantys jos veiklai kaimynai tėvams pareiškė, kad jų dukrą Oną užmuš, o namus sudegins. Nenorėjusi atsisakyti ir toliau platinti lietuvišką spaudą, paliko namus. Gyvendavo klebonijose arba pas gerus žmones, toliau platino knygas, giedodavo bažnyčiose, dirbdavo įvairius ūkio darbus (ausdavo ir pan.).
Po spaudos draudimo panaikinimo kurį laiką gyveno Vilniuje, priklausė Zitiečių tarnaičių draugijai. Vėliau apsigyveno Žasliuose. Čia 1914 m. buvo atidariusi arbatinę, kurioje buvo galima paskaityti lietuviškos spaudos.
Neištekėjo. Nuo 1937 m. kaip pasižymėjusiai veikėjai knygnešei buvo paskirta 20 Lt pensija.
Kelios O. Medzikauskaitės dainos buvo užrašytos kunigo, muzikologo Teodoro Brazio. Jos pateiktos 2014 m. išleistame leidinyje „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“, kurią sudarė Kostas Aleksynas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Česnauskaitė, Raminta. Kilnieji lietuvių tautos kontrabandininkai // Elektrėnų kronika. – 2010, kovo 12–18 (Nr. 10), p. 3.
2. Gilučiai: Ona Medzikauskaitė // užrašė Teodoras Brazys [sudarė Kostas Aleksynas]. Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse. – Vilnius, 2014. – P. 206–208.
3. Kaluškevičius, Benjaminas. Medzikauskaitė Ona: [knygnešė] // Benjaminas Kaluškevičius; Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2004. – P. 304.
4. Medzikauskaitė Ona. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Medzikauskait%C4%97_Ona>.


ADULIS MEDŽIŪNAS gimė 1949 m. kovo 8 d. Kubelių kaime (Šiaulių raj.). Dailininkas.

Mokėsi Joniškio raj. Gaižaičių pradinėje mokykloje, vėliau Žagarės aštuonmetėje mokykloje. Baigė Šiaulių pedagoginio instituto piešimo specialybės kursą. Dirbo Šiaulių Kultūros sk. vyr. dailininku-metodistu, įkūręs „Dailės“ dirbtuves, tampa šių dirbtuvių vyr. dailininku, įstoja į jaunųjų dailininkų draugiją. 1976 m. dailininkui pasiūlomas darbas Trakų raj. Abromiškių dvare (dabar Elektrėnų sav.) įsikūrusiose dirbtuvėse. Nusipirkęs netoli dvaro seną, apleistą namą ir jį savo rankomis sutvarkęs, apsigyveno jame su visa šeima. Potraukis menui ir kūrybai atsirado dar vaikystėje. Nors A. Medžiūnui artimiausia akvarelė, tačiau yra išbandęs jėgas ir kitose meno srityse. Dailininko iškaltų skulptūrų iš marmuro ir granito išvysime Kauno, Šiaulių, Elektrėnų kapinėse. Trakų kapinėse stovi menininko išdrožtas koplytstulpis, skirtas tremtinio kapui. Vievyje geologijos muziejaus ant Kernos saugyklos sienos kabo milžiniškas medinis bareljefas „Velnias nešė akmenį“. Kauno raj. Seredžiaus bažnyčią puošia paveikslas „Kristus ramina jūrą“.
Personalines parodas A. Medžiūnas pradėjo rengti 1976 m. Dalyvavo Respublikinėje akvarelės darbų parodoje Kaune 1988 m., 17–toje Lietuvos akvarelės darbų parodoje 1999 m., LR nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui skirtoje parodoje 2000 m. ir daugelyje kt. parodų „Lango“, „Arkos“ galerijose, Dailininkų sąj. rūmuose ir t.t.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Striaupienė, Asta. Dailininkas Adulis Medžiūnas. – Abromiškės, 2002. – 23 p.: iliustr., nuotr. – Mašinr., rankraščių – Elektrėnų sav. Abromiškių b-ka, 2002.


ELENA MERTINIENĖ DRABAVIČIŪTĖ gimė 1932 m. gruodžio 8 d. Vievyje. Bibliografė.

1955 m. baigė Vilniaus universitetą (bibliotek. ir bibliogr. spec.). Stažavo Partijos ist. institutų darbuotojų sąjunginiuose seminaruose (1966, 1978). 1952–1989 Partijos istorijos instituto Partijos istorijos sektoriaus vyr. mokslinė bendradarbė, nuo 1988 šio sektoriaus jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1989–1991 MA Istorijos instituto Feodalizmo istorijos skyriaus mokslinė bendradarbė. Paskelbė straipsnių Lietuvos KP spaudos istorijos klausimais, dalyvavo rengiant liet. enciklopedijas (1966–1988). Parengė bibliografines rodykles: Vincas Kapsukas (1959), V. Lenino raštai lietuvių kalba, 1914–1969 (1970), Bronius Vaitkevičius (1970), Antano Sniečkaus raštų bibliografija, 1922–1978 birželis (1979), Rokas Maliukevičius (1980), Lietuvos komunistų partijos spauda, 1917–1940 (1981, 1985) Konstantinas Surblys (1981), Judita Komodaitė (1984), Построение социализма в советской Прибалтике (1984), Romas Šarmaitis (1986), Vytautas Kancevičius (1987) ir kt.
Dalyvavo mokslinė konferencijose. „Žinijos“, Raudonojo kryžiaus draugijų narė.
Apdovanota atminimo ženklu „Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą“ (1965), medaliais „Už šaunų darbą“ (1970) ir „Darbo veteranas“ (1985).
Sūnus – garsus aktorius Dalius Mertinas, prezidento Algirdo Brazausko žentas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Janonis, Osvaldas. Mertinienė, Drabavičiūtė Elena: [bibliografo biograma] // Lietuvos knygos veikėjai [Elektroninis išteklius] = The workers of the Lithuanian book : biografijų žodynas. – [Vilnius, 2004]. – 1 elektron. opt. diskas.


VIDMANTAS MICKEVIČIUS gimė 1946 m. balandžio 18 d. Vilkaviškio raj., mirė 2017 m. rugsėjo 10 d. Elektrėnuose. Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytojas neurologas, reabilitologas, fotografas, radistas.

Baigė Vilkaviškio vidurinę mokyklą. Metus mokėsi Kauno politechnikos instituto Radiotechnikos fakultete, tačiau vėliau perstojo į Kauno medicinos institutą. Baigęs bendrosios medicinos studijas V. Mickevičius kurį laiką dirbo dėstytoju Šiaulių medicinos mokykloje. 1976 m. pradėjo dirbti Druskininkų ligoninės neurologijos ir reabilitacijos skyriuje. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje dirbo nuo 1978 m., buvo neurologijos skyriaus vedėjas. 9 dšmtm. Pabaigoje kurį laiką buvo grįžęs gyventi į Vilkaviškį. Čia leido pogrindžio laikraštėlį, rašė tekstus, spausdino, maketavo, iliustravo. Beveik trejus metus dirbo rajono centrinės ligoninės neurologu, vyr. gydytojo pavaduotoju. Lietuvos elektrinės direktoriaus Prano Noreikos pakviestas grįžti į Elektrėnus taip ir padarė. Grįžęs buvo paskirtas Abromiškių reabilitacijos ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju, nuo 1998 m. – VšĮ Elektrėnų ligoninės vyr. gydytojas. Šiuo metu V. Mickevičius – Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytojas neurologas ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas.
Abromiškių reabilitacijos ligoninėje eksponuojami V. Mickevičiaus senų fotoaparatų ir paties darytų nuotraukų kolekcija. Nuosekliai kolekcionuoti senus fotoaparatus V. Mickevičius pradėjo 2005 m.
1992 m. iš V. Mickevičiaus buto Saulės gatvėje buvo parodyta pirmoji Elektrėnų televizijos laida. Jis kartu su draugais ir broliu pagamino siųstuvą ir antenas bei transliavo pačių kurtas televizijos laidas.
2010 m. kartu su sūnumi iš Elektrėnų aeroklube ištekintų stūmoklių sukonstravo Stirlingo variklį, taip pat konstruoja trumpabangius radijo aparatus ir kolekcionuoja senovinę fototechniką, fotografuoja ir rengia kūrybos parodas, rašo straipsnius laikraščiams.
V. Mickevičius yra Lietuvos radijo mėgėjų draugijos narys.
2003–2007 m. buvo Elektrėnų sav. tarybos narys.
2008 m. išleido fotografijų albumą „Abromiškių aura“, 2009 m. Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje parengė parodą tokiu pat pavadinimu. 2011 m. išleido leidinuką „Prarastojo judesio kaina, arba pasakojimas apie medicininę reabilitaciją esant negalei“, o 2012 m. – „Reabilitacija po insulto“.
2010 m. Apdovanotas Kunigaikščio Gedimino vardo III laipsnio apdovanojimu (bronzos medaliu ir diplomu) „Už pasiekimus socialinės infrastruktūros vystymo srityje“. 2012 m. buvo išrinktas 2011 metų Elektrėnų savivaldybės Metų menininku. 2014 m. – 2013 metų Metų mediku (už reikšmingą aktyvią veiklą bei nuopelnus Elektrėnų savivaldybei).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Ambrazas, Goda. Neurologas „gydo“ ir fototechniką. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2015, bal. 18, p. 15.
2. Kirkilienė, Julija. Neramios širdies gydytojas // Elektrėnų kronika. – 2010, rugpj. 6–12 (Nr. 31), p. 7.
3. Maleravičienė, Ona Gražina. Likimo sūpuoklėse // Iš visos širdies. – Kaišiadorys, 2005. – P. 85–89.


JURGIS MILANČIUS gimė 1869 m. balandžio 18 d. Suvalkijoje, mirė 1956 m. gegužės 9 d. Vaistininkas, knygnešys.

Aukštuosius farmacinius mokslus baigė Varšuvos universitete. Grįžęs į Lietuvą Vievyje atidarė vaistinę, dirbo joje su pertraukomis iki 1940 m.
Gūdžiais spaudos draudimo metais J. Milančius visomis išgalėmis gaivino Vilniaus krašte beužgęstančią lietuvių kalbą. Palaikė glaudžius ryšius su J. Basanavičium ir kitais to meto lietuvybės šaukliais.
Kukli vaistinė, kuri kartu ir vaistininko šeimos gyvenamasis būstas, tampa dar ir knygnešių susitikimų vieta ir draudžiamos spaudos slaptaviete. Milančius itin artimai bendravo su žymiausiu Kietaviškių (Kaišiadorių raj., dabar – Elektrėnų sav.) knygnešiu Motiejumi Grybausku. Platindamas lietuvišką spaudą, J. Milančius kovojo už lietuvių kalbos grąžinimą į bažnyčias. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įkūrė Vievyje pirmąją lietuvišką mokyklą ir buvo pirmuoju jos vedėju. Už lietuvišką veiklą, apie 1905 m., gubernatoriaus buvo nuspręsta Milančių ištremti, bet nuosprendis neįvykdytas.
1908 m. gruodžio 29 d. J. Milančius išrenkamas Lietuvos mokslo draugijos Vilniuje nariu.
1907–1910 m.m. Vievio vaistininkas J. Milančius suteikė prieglobstį rašytojai Sofijai Pšibiliauskaitei–Lazdynų Pelėdai. Čia trejus metus ji dirbo vaistininko padėjėja, tvarkė jo ūkį ir laisvalaikiu rašė apysaką „Klaida“.
Pats J. Milančius 1906 m. bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Viltyje“, dažniausiai pasirašinėjo Dzūko Trakiečio arba Jurgio Dzūkelio slapyvardžiu.
J. Milančius parašė ir atskirais leidiniais išleido kūrinėlius: Dzūkas Trakietis „LIETUVOS ŽVAIGŽDUTĖ“ (1907). Po metų – leidinėlį: Jurgis Dzūkelis „LIETUVOS ŽVAIGŽDUTĖ“ (1908). Tai poezijos ir tautosakos rinkinėliai ir du jo atlikti vertimai: A. Mickevičiaus „Nėris“ ir L. Kondratavičiaus „Karžygiai kernaviškiai“. 1926 m. išėjo trečias leidinėlis: Dzūkas Trakietis. PILĖNŲ DIDŽIAVYRIS.
J. Milančius aktyviai dalyvavo vietos savivaldos, Lietuvos Šaulių sąjungos ir kitų organizacijų veikloje. Buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde ir Vyčio kryžiumi (be kardų). Šiuos apdovanojimus jis labai vertino. J. Milančius palaidotas Vievio miesto kapinėse.
1990 m. vasario 16 d. Vievyje, prie J. Milančiaus namo (Vilniaus g. 38), iškabintos dvi memorialinės lentos: knygnešiui, lietuvybės puoselėtojui J. Milančiui ir rašytojai Lazdynų Pelėdai. Viena Vievio gatvių pavadinta Jurgio Milančiaus vardu.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Kaluškevičius, Benjaminas. Milančius Jurgis // Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 : 2–oji knyga. – Vilnius, 2014. – P. 121.
2. Kaluškevičius, Benjaminas. Milančius Jurgis // Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2004. – P. 314.
3. Kulikienė, Jadvyga. Knygnešys J. Milančius // Jadvyga Kulikienė; Juozas Cibulskas. Buvom. – Vilnius, 2013. – P. 276–277.
4. Milančius Jurgis. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Milan%C4%8Dius_Jurgis>.
5. Vasilavičienė, Janina. Jurgis Milančius (1869–1956) // Tai buvo mūsų kelias. – Vilnius, 2004. – P. 62–68.


ALGIMANTAS MIŠEIKIS gimė 1941 m. sausio 18 d. Kietaviškėse. Lietuvių choro dirigentas. LMTA Kauno fakulteto Muzikos didaktikos ir dirigavimo katedros docentas, Kauno valstybinio choro dirigentas, Šv. Prancičkaus Ksavero mišraus bažnyčios choro vadovas.

1969 m. baigė Lietuvos konservatoriją (studijavo K. Kavecko, A. Budriūno, K. Griauzdės klasėse). 1977–1978 m. stažavo Prahos muzikos akademijoje. 1968–1971 m. buvo Kauno muzikos teatro chormeisteris, 1969–1971 m. buvo ir Kauno Politechnikos instituto liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ choro vadovas. 1971–1989 m. Kauno Medicinos instituto choro „Neris“ vyriausiasis dirigentas. Nuo 1971 m. Kauno valstybinio choro dirigentas. 1987–1990 m. buvo Kauno Projektavimo instituto šokių kolektyvo „Rasa“ choro vadovas. Nuo 1991 m. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčios mišraus choro vadovas.
Nuo 1989 m. dėsto Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete, nuo 1998 m. – šio fakulteto Muzikos didaktikos ir dirigavimo katedros docentas.
Lietuvos dainų ir Kauno miesto dainų švenčių, Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ dirigentas ir konsultantas, chorų konkursų žiuri narys.
1980 m. A. Mišeikiui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. Už dalyvavimą 1989 m. Notre Dame katedroje vykusiame religinio meno renginyje Paryžiaus arkivyskupo apdovanotas padėkos raštu.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Andriuškevičius, Paulius. Algimantas Mišeikis // Lietuvių muzikinės kultūros chronologinis žinynas. – Vilnius, 2011. – D. 1, p. 57, 101, 148.
2. Vanagienė, Irena. Mišeikis Algimantas // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2003. – [T.] 2, p. 451.
3. Zubrickas, Boleslovas. Algimantas Mišeikis // Pasaulio lietuvių chorvedžiai : enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999. – P. 421.


VYTAUTAS MIZERAS gimė 1931 m. kovo 27 d. Vilkiautinio kaime (Varėnos raj.). Mokytojas ekspertas, rašytojas, muziejininkas.

1948 m. baigė Leipalingio gimnaziją. 1956 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, 1966 m. – Vilniaus pedagoginį institutą (dabar –Lietuvos edukologijos universitetas). Mokytojavo Lazdijuose, Šilutėje, Kretingoje, Trakuose. 1971 m. tapo Elektrėnų vidurinės mokyklos direktoriumi. 1975–91 m. Elektrėnų 1–osios vidurinės (dabar – „Ąžuolyno“ pagrindinė) mokyklos direktorius, vėliau dirbo lietuvių kalbos mokytoju. Literatūros ir meno muziejaus steigėjas ir ilgametis vadovas. Yra išleidęs publicistikos knygas „SKAMBUTIS ŠAUKIA“ (1985), „LAIŠKAI TĖVAMS IR MOKYTOJAMS“ (1990), „LEISK MAN PAKILTI“ (1991), „ATMINTIES SODAS“ (1993), „KRAITĖ“ (1997), romaną „VISADA PATEKA SAULĖ“ (1995), apysaką „SIDABRINIS KIRAS“ (1999). 2000 m. autorius išleido knygą vaikams „TAVO VAIKAI“, 2003 m. poezijos ir prozos rinkt. „ILGESYS IR ATMINIMAS“. Vienas iš Elektrėnų savivaldybės literatų kūrybos almanacho „LAIKO ŽENKLAI“ (2003) sudarytojų. Ten išspausdinti ir pora autoriaus apsakymų. Kūryba spausdinta Trakų literatų kūrybos almanache „Paparčio žydėjimas“ (2001), Elektrėnų savivaldybės literatų kūrybos almanache „Laiko ženklai“ (2003).
Kartu su kraštiečiu fotografu Vytautu Suslavičium išleido knygą „AKMENŲ BYLA“ (2004). Tais pačiais metais pasirodė poezijos knygelė vaikams „LAISVI“. 2005 m. rudenį mažiesiems pristatyta eiliuotų pasakaičių knyga „ŽALIO MIŠKO AŠARA“, kurią iliustravo Elektrėnų meno mokyklos mokiniai ir mokytojai.
Vytautas Mizeras yra vienas iš knygos „Elektrėnai“ (2006) bendraautorių – parašė skyrių apie Elektrėnų seniūniją.
V. Mizero kūryboje svarstoma pedagoginės problemos, įdealų likimas karo ir pokario sąlygomis. Beletrizuotų vaizdelių, didaktinių apmąstymų, esė, laiškų, miniatiūrų bei kt. formomis perteikiama vaiko brandos pokyčiai, mokyklos atmosfera, dalijamasi pedagogine patirtimi.
Kūryba spausdinta laikraščiuose „Elektrėnų žinios“ bei „Elektrėnų kronika“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Dapkevičienė G., Volungevičienė J. Mokytojas ir rašytojas Vyt. Mizeras / sudarė Genė Dapkevičienė, Jūratė Volungevičienė. – 2001. – 38 p.: iliustr. – Mašinr. – (Tęsiamas). – Elektrėnų SVB, 2002.
2. Karmalavičius, Ramutis. Vytautas Mizeras // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 339.


ALBINA ULČICKAITĖ–MIZERIENĖ gimė Padriežiškių kaime (Jiezno, dabar Prienų raj.). Literatė.

Baigė pradinę, Vėžionių septynmetę mokyklą. Vėliau persikraustė į Elektrėnus. Čia dirbo, mokėsi neakivaizdiniu būdu. Baigusi Kauno technologijos technikumą, įgijo techniko–technologo specialybę, dirbo visuomeninio maitinimo įstaigose.
Kūryba buvo publikuota laikraščiuose „Elektrėnų žinios“, „Elektrėnų kronika“, Lietuvos rašytojų sąjungos laikraštyje „Literatūra ir menas“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Ulčickaitė-Mizerienė, Albina. Rašyti įkvėpė gamta ir žmonės // Elektrėnų kronika. – 2012, spal. 12–18, p. 6.

„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.
Skirkite 2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti