UA-72164723-1

K

ZIGMAS KACEVIČIUS gimė 1922 m., mirė – 1945 m. balandžio 13 d. Partizanas. Vienas iš Lietuvos partizanų Trakų krašte vadų. Slapyvardis Genijus, Genius, Genys.

Gyveno Gilučiuose, iki 1944 m. buvo policijos puskarininkis. 1944 m. liepą Gilučiuose įkūrė partizanų būrį, kuris vėliau priklausė Didžiosios Kovos rinktinei. Žuvo kovodamas su NKVD kariuomene. Palaikai buvo niekinami Vievyje, vėliau greičiausiai užkasti pelkėje už miestelio kapinių. 1998 jam ir jo bendražygiams Kaišiadorių naujosiose kapinėse pastatyta partizanų koplyčia.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Trimonienė, Rūta. Kacevičius Zigmas: [slap. Genijus, Genius, Genys] // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Papildymai A–Ž. – Vilnius, 2015. – P. 166.


EUGENIJUS KANEVIČIUS gimė 1959 m. balandžio 17 d. Pašilėnų k. (Šalčininkų raj.). Džiazo muzikantas kontrabosistas, Katalikų televizijos studijos kompozitorius.

Gyveno Elektrėnuose, 1966–1974 mokėsi Elektrėnų vidurinėje mokykloje, 1974–1979 – Vilniaus statybos technikume, 1981–1985 studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tarnavo armijoje Gruzijoje.
1984–1991 – Vilniaus orkestrų ir estradinių ansamblių susivienijimo muzikantas, 1991–1993 – Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas, nuo 1996 m. – Katalikų televizijos studijos kompozitorius. Eugenijus Kanevičius džiazą groja nuo 1988 metų.
Vienas universaliausių Lietuvos džiazo bosistų, meistriškai atliekantis plačios stilistinės amplitudės muziką. Išradingas muzikas, vienodai puikiai valdantis ir akustinį, ir elektrinį bosą, savo tembrinę paletę dar papildo elektroniniais priedais, gitara, trimitu, perkusiniais instrumentais ir balsu. Per 20 metų džiazo scenoje Eugenijus Kanevičius yra grojęs bemaž su visais Lietuvos džiazo kūrėjais, muzikuoja ir su kitų šalių džiazmenais. Bosistas taip pat groja solo, komponuoja giesmes, muziką vaikams, teatrui ir kinui, yra sukūręs dainų, giesmių ir instrumentinių pjesių, muzikos filmams bei teatrui.
E. Kanevičius muzikavo daugeliu žymių Lietuvos džiazo kūrėjų. Eugenijus Kanevičius nuolat muzikuoja su kitų šalių džiazo muzikantais, groja Estijos kolektyvuose: Raivo Tafenau grupėje, „Estonian Dream Big Band“.
Muzika spektakliams „Baronas medyje“, „Lakštingala“, „Musių valdovas“, „Merė Popins“, „Laimingasis princas“ (visi pastatyti Alytaus dramos teatre). Muzika filmams „Saulėlydis Lietuvoje“, „Skaruliai“, „Tikros istorijos“, „Iššūkis“. Sukūrė daugiau nei 30 instrumentinių pjesių. Išleido kompaktines plokšteles „Eskizai“ (1994), „Meditacija“ (1996), „Concerto Grosso“ (2005).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Eugenijus Kanevičius : biografija. Lietuvos muzikos informacijos centras [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.mic.lt/lt/baze/dziazas/kompozitoriai-atlikejai/kanevicius/>.
2. Eugenijus Kanevičius : diskografija. Lietuvos muzikos informacijos centras [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.mic.lt/lt/baze/dziazas/kompozitoriai-atlikejai/kanevicius/#discography>.
3. Eugenijus Kanevičius: Žmogaus intencija pagimdo sakralumą. Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004–2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005–12–23–eugenijus–kanevicius–zmogaus–intencija–pagimdo–sakraluma/5603>.
4. Kanevičius Eugenijus // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 646.


SIGITAS KARPAVIČIUS – finansų srities mokslų daktaras, finansų vyresnysis dėstytojas Adelaidės universitete (Australijoje).

1999 m. baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Elektrėnų 3-ioji vidurinė mokykla, „Versmės“ vidurinė mokykla, „Versmės“ gimnazija : 1986–2016. – [Kaišiadorys], [2016]. – 205, [2] p. : iliustr.


DARIUS KASPARAITIS gimė 1972 m. spalio 16 d. Elektrėnuose. Ledo ritulininkas, olimpinių žaidynių čempionas, Lietuvos ledo ritulio lygos prezidentas.

Sportinę karjerą pradėjo Elektrėnuose (Pirmasis treneris –J. Nikiforovas). 1988–1992 m. žaidė Maskvos „Dinamo“ (Rusija) klube. 1992 m. su NVS rinktine tapo Albervilio olimpiados čempionu, iškovojo auksą pasaulio jaunimo pirmenybėse, išrinktas geriausiu žaidėju.
1992 metais NHL naujokų biržoje pašauktas pirmajame rate 5 šaukimu Niujorko „Islanders“ klubo. Šioje komandoje žaidė 1993–1997 metais, vėliau persikėlė žaisti į Pitsburgo „Penguins“. 2001–2002 metų sezono pabaigoje 11 rungtynių žaidė Kolorado „Avalanche“ komandoje, 2002–2007 m. žaidė Niujorko „Rangers“. 2004–2005 metais dėl NHL lokauto žaidė Rusijos aukščiausios lygos Kazanės „Ak Bars“. 2007 m. lapkričio 3 d. žaidė Sank Peterburgo „SKA“ komandoje, kurioje ir baigė karjerą.
2010 m. birželio 23 d. tapo Sank Peterburgo „SKA“ vyr. trenerio asistentu, tačiau metų pabaigoje Sank Peterburgo klubą paliko. 2010 m. spalio 6 d. buvo išrinktas NLRL prezidentu.
1998 m. Nagano sidabro olimpinių medalių laimėtojas (žaidė su NVS ir Rusijos komandomis). 2002 m. su Rusijos rinktine iškovojo Solt Leik Sičio olimpinių žaidinių bronzą.
Nuo 2013 m. D. Kasparaitis žaidžia Lietuvos ledo ritulio čempionate, nes jo svajonė – žaisti už Lietuvos ledo ritulio rinktinę. Tam D. Kasparaičiui reikia Lietuvos čempionate sužaisti dar dvejus sezonus ir 2018–ųjų pavasarį olimpinis čempionas galėtų išbėgti ant ledo su Lietuvos rinktinės marškinėliais.
2015 m. liepą paskelbta, jog Elektrėnuose įsikurs Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokykla.
Elektrėnietis įregistravo Lietuvos ledo ritulio paramos fondą, per kurį remia Elektrėnų sporto mokyklą bei nacionalinę rinktinę. D. Kasparaitis turi JAV pilietybę.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Darius Kasparaitis. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 9, p. 534.
2. Darius Kasparaitis. Elite prospects [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.eliteprospects.com/player.php?player=8685>.
3. Kasparaitis Darius (1972 10 16, Elektrėnai). – Portr. // Lietuvos sporto enciklopedija. – Vilnius, 2010. – [T.] 1, p. 550.
4. Kasparaitis Darius // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 569.
5. Kasparaitis Darius. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 246.


ČESLOVAS KAVALIAUSKAS gimė 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnuose (Pasvalio raj.), mirė – 1997 m. vasario 20 d. Vertėjas, teologas, poetas. Mirė ir palaidotas Vievyje (Elektrėnų sav.).

Mokėsi „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1941 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1946 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kunigavo Kelmėje, Žasliuose ir kitur. Slapčia teikė patarnavimus partizanams. 1950 m. suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano srities lageriuose. Grįžo į Lietuvą 1956 m. Kunigavo Kaišiadorių vyskupijos parapijose, Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Molėtuose. 1966–67 m. Kaišiadorių vyskupijos kancleris. Rūpinosi liet. moderniosios teologijos kūrimu, plėtojo mokslo ir tikėjimo sąsajas. Išleido „Trumpą teologijos žodyną“ (1992), straipsnių rink. „Teologija šiandien“ (1995), parašė veikalą „Tarp fizikos ir teologijos“ (1998), paskelbė keliasdešimt straipsnių. Tyrinėjo autentiškus Šv. Rašto tekstus, jų šaltinius, semantiką ir poetiką. Iš senosios graikų k. išvertė „Naująjį testamentą“ (1972), vertė „Senąjį testamentą“. Versdamas siekė lietuviškų atitikmenų, semantinio stilistinio tikslumo, daug dėmesio skyrė poetiškiausioms knygoms, ypač „Giesmių giesmei“. Parašė eilėraščių, rankraščiais paliko jų rinkinius „Mėlynas kryžius“ (1954–55), „IŠ MEILĖS LYRIKOS“ (1958–59), „RUDENS ETIUDAI“ (1967) ir kt. Išleido poezijos knygą „PAŽADĖTOJI ŽEMĖ“ (2000). Poetinėje kūryboje dominuoja filosofinė lyrika, kalbama apie pasaulio vieningumą ir Kūrėjo pėdsakus materialioje tikrovėje. Išvertė E. A. Poe, R. Kiplingo ir kt. poezijos.
Savarankiškai studijuodamas moderniojo mokslo įvairius šaltinius greta mokėtų 6–7 didžiųjų Europos kalbų jis išmoko dar keletą, skaitė net 12–13 kalbų. Prie žymesnių vertimų paminėtina Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorija“ (1993 m.), kurios pirmuosius septynis skyrius kun. Česlovas Kavaliauskas išvertė iš graikų kalbos, taip pat yra išvertęs E. A. Poe, R. Kiplingo ir kitų klasikų kūrinių, karaliaus Saliamono Giesmių giesmę („Nepriklausoma Lietuva“, 1992 m.; persp. „Šiaurės Atėnai“, 1997 m.).
Iš senosios graikų kalbos išversto Naujojo Testamento išėjo keletas leidimų (I – 1972 m., II – 1988 m., III – 1992 m., IV ekumeninis naujai redaguotas leid. – 1998 m.).
2001 m. (jau po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Aliulis, Vaclovas. Česlovas Kavaliauskas (1923 07 20–1997 02 20): [biografija] / Vaclovas Aliulis. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 9, p. 636–637.
2. Aliulis, Vaclovas. Kavaliauskas Česlovas: [biografija]. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 271–272.
3. Aliulis, Vaclovas. Kun. Česlovas Kavaliauskas // Vieno žąsiaganio istorija. – Vilnius, 2007. – P. 76–84, 262–263.
4. Ickevičius, Augustinas. Teologinės išminties ir dvasingumo milžinas // Voruta. – 2007, geg. 19, p. 7.
5. Laurinavičius, Jonas. Česlovas Kavaliauskas (1923–1997): [biografija]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 113–115.
6. Misius, Kazys. Kunigo Česlovo Kavaliausko baudžiamoji byla // Širvintos. – Vilnius, 2000. – P. 694–703, 751.


LEONAS KAZLAUSKAS gimė 1943 m. rugsėjo 21 d. Semeliškėse. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Civilinės saugos departamento direktorius.

1950–1961 metais mokėsi Semeliškių vidurinėje mokykloje (dabar Semeliškių gimnazija), 1961–1967 – Leningrado aukšt. karinio jūrų laivyno povandeninio plaukiojimo mokykloje, 1973–1974 – Leningrado aukšt. karininkų klasėje. 1967–1968 buvo Povandeninio laivo kovinės dalies vadas, 1968–1976 – vado vyr. padėjėjas, 1976–1989 – vadas, 1989–1994 – Vilniaus miesto Civilinės saugos tarnybos poskyrio vedėjas, 1994–1997 – Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento vyr. specialistas parengimui, nuo 1998 m. – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Civilinės saugos departamento direktorius. 1995 m. stažavosi Pensilvanijoje (JAV). Baigė Civilinės saugos kursus civilinės saugos klausimais (1998, 2002, 2004). Kasmet dalyvauja metodiniuose savivaldybių darbuotojų seminaruose, išklauso CEP/CIMIC kursus.
Apskrities Ekstremalių situacijų valdymo centro koordinatorius, Antikorupcinės komisijos narys.
Parašė recenzijas mokomosioms knygoms „Civilinė sauga“ (2003), „Gyventojų apsauga ekstremaliose situacijose“ (2005).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Kazlauskas Leonas // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 662.


JUOZAS KRALIKAUSKAS gimė 1910 m. spalio 9 d. (22 d. pagal naują kalendorių) Kareivonyse (Kaišiadorių raj., dabar – Elektrėnų sav.). Prozininkas, eseistas. Rašytojas mirė eidamas 97–uosius metus, 2007 m. sausio 25 d. Palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.

1928 m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune. 1931–32 m. mokėsi Karo mokykloje, vėliau – mokytojavo. 1940 m. baigė VDU Humanitarinių m. f–tą. 1942–1944 m. – g–jos direktorius Kaune. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1948 m. gyveno Kanadoje, dirbo Picle Crow aukso kasyklose. 1994 m. grįžo į Lietuvą. Debiutavo apsakymų rink. apie mokyklos gyvenimą „SEPTYNI KALAVIJAI“ (1937). Gyvendamas išeivijoje, išleido asmeniškais potyriais pagrįstą apysaką apie kasyklų darbą „URVINIAI ŽMONĖS“ (1954) ir romaną „ŠVIESA LANGE“ (1960), kuriuose vyrauja žmogaus vienišumo motyvai, vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti aplinka. Vėliau atsidėjo istorinei prozai, parašydamas keliolika romanų, kuriuose atsispindi reikšmingi tautos būties etapai, iš pabirų faktų mėginama pateikti kuo autentiškesnį visumos paveikslą. Tetralogijoje iš Mindaugo epochos „TITNAGO UGNIS“ (1962), „MINDAUGO NUŽUDYMAS“ (1964), „VAIŠVILKAS“ (1971), „TAUTVILA“ (1973), „MINDAUGAS“ (1995), „MINDAUGO KAPAS“ (2000), „DINASTIJOS ŽŪTIS“ (2002; vyriausias romano autorius – Lietuvos rekordas, diplomas Nr. 150) autorius remiasi kronikomis ir istoriniais dokumentais. Istoriniuose biografiniuose romanuose „MARTYNAS MAŽVYDAS VILNIUJE“ (1976) ir „ĮKAITĘ VILNIAUS AKMENYS“ (1979) vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai, daug dėmesio kreipiama į veiksmo kontekstą.
Romane „PO ULTIMATUMO“ (1980) ir apysakoje „VĖLINĖS“ (1988) pasakojama apie 1940–44 m. įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „ĄŽUOLAI PILIAKALNYJE: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984).
2002 m. išleista E. Bukelienės monografija „J. KRALIKAUSKAS“.
1999 m. Juozui Kralikauskui įteiktas LDK Gedimino 5 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos vardo garsinimą pasaulyje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Ažubalis, Algirdas. Juozas Kralikauskas // Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities. – Kaunas , 1993. – P. 65–66.
2. Gudelienė, Danutė. Rašytojas Juozas Kralikauskas. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2010, rugs. 24–30 (Nr. 38), p. 5.
3. Juozas Kralikauskas // Kaip grįžtančius namo paukščius. – Kaunas, 1997. – P. 18.
4. Juozas Kralikauskas: [biografija ir kūryba]. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1957. – T. 12, P. 531–532.
5. Juozas Kralikauskas: [biografija]. – Portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – Vilnius, 2005. – T. 4, p. 261.
6. Kalėda, Algis. Juozas Kralikauskas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 246.
7. Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 390–391.
8. Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 10, p. 704.
9. Laurinavičius, Jonas. Juozas Kralikauskas (g. 1910): [biografija]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 128–129.
10. Vanagas, Vytautas. Juozas Kralikauskas // Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996. – P. 292.
11. Volungevičienė, Jūratė. Rašytojas Juozas Kralikauskas / surinko Jūratė Volungevičienė. – 2001. – 26 p. – (Tęsiamas). – Elektrėnų SVB, 2002.


ČESLOVAS KRIVAITIS gimė 1921 m. liepos 19 d. Žebertonyse (Kietaviškių vlsč., Trakų apskr.), mirė – 2004 rugpjūčio 17 d. Kernavėje. Kunigas, monsinjoras (1965).

1941–1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje; įšventintas kunigu. 1945–1946 m. buvo vikaras Žiežmariuose, 1946–1950 m. Žilinų parapijos klebonas, 1950–1961 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonas. 1957 m. prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įkūrė (slaptai) Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją, pastatydino parapijos namus (juose 1961–1992) buvo įsikūrusi Vilniaus arkivyskupijos kurija), Č. Krivaičio lėšomis šventoriuje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra (1957, skulpt. A. Kmieliauskas). Nuo 1959 m. Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninkas. 1961–4979 m. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas. 1962–1965 m. stebėtojo teisėmis dalyvavo Vatikano II susirinkimo sesijose. Nuo 1965 m. buvo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturginės komisijos pirmininkas. Rūpinosi Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagr. dalių parengimo. 1979–2004 m. Kernavės klebonas. Č. Krivaičio rūpesčiu suremontuota bažnyčia, įrengtos mozaikinės Kryžiaus kelio stotys (1981–1987, autorė K.J. Grišiūtė), pastatyta klebonija (joje įrengtas XX a. pr. Kaimo buities muziejus), parapijos namai, senojoje klebonijoje įkurtas sakralinis muziejus, Kernavėje pastatyta A. Kmieliausko skulptūros MOZĖ (2000), VYTAUTAS DIDYSIS (2003), atmino ženklų Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, Bažnyčios ir tautos įvykių, žymių žmonių atminimui. Karmazinuose (Vilniaus raj. sav.) įsteigė rekolekcijų namus. Rūpinosi Kernavės kraštovaizdžio išsaugojimu.

Literatūra ir šaltiniai:
1. A.A. Mons. jub. Česlovas KRIVAITIS (1921 – 2004). Kaišiadorių vyskupija [interaktyvus]. 2003 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/;76>.
2. Česlovas Krivaitis. Vilnijos vartai [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/ceslovas-krivaitis/>.
3. Jasėnas, Justas. [Česlovas Krivaitis] / Justas Jasėnas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – [T.] 11, p. 87.
4. Jasėnas, Justas. [Česlovas Krivaitis] / Justas Jasėnas. – Iliustr. // Lietuvos istorija. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 922.
5. Jasėnas, Justas. Krivaitis Česlovas / Justas Jasėnas. – Iliustr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – [D.] 3, p. 413–414.
6. Krivaitis (Krivka) Česlovas. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Krivaitis_%28Krivka%29_%C4%8Ceslovas>.


RIMANTAS KRUPICKAS gimė 1943 m. liepos 9 d., mirė – 2009 m. spalio 23 d. Lietuvos geografas, fizinių mokslų daktaras, žygeivių judėjimo Lietuvoje pradininkas, Tautinio ąžuolyno iniciatorius, Jaunųjų Geografų Mokyklos įkūrėjas ir vadovas, moksleivių geografijos olimpiadų rengėjas ir vadovas.

1969 m. baigė Vilniaus universitetą, iki 1979 m. dirbo Melioracijos ir vandens ūkio ministerijoje, 1971–1978 m. Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje. Nuo 1978 m. Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1992 m. Vilniaus pedagoginis universitetas) dėstytojas, nuo 1986 m. docentas., 1993–2003 m. Geografinių informacinių sistemų laboratorijos vadovas. Palaidotas Gilučių kapinėse.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Rimantas Krupickas (1943–2009) . – Portr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Geografija. – T. 45, Nr. 2 (2009), p. 144.
2. Švedas, Kęstutis. Krupickas Rimantas // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 421.
3. Švedas, Kęstutis. Krupickas Rimantas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – [T.] 11, p. 146.


JUOZAS KUNDROTAS gimė 1934 m. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Rašytojas ir žurnalistas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir LŽS Kauno apskrities skyriaus narys.

Išleido 33 knygas. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, novelės, monografijos, romanai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika.
J. Kundrotui už 2008 metais išleistą dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“ 2010 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos įsteigta Vaižganto premija.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bagdonaitė, Simona. Per „Vaižgantines“ įteiktos dvi Vaižganto premijos. – Iliustr. // Savivaldybių žinios.. – 2010, Nr. 31 (spal. 7), p. 12.
2. Kundrotas, Juozas. Juozas Kundrotas: mano gimtinė – Pustakiemis. – Portr. // Elektrėnų kronika. – 2012, kovo 9–15 (Nr. 10), p. 4.
3. Lanskoronskytė, Vaiva. Juozas Kundrotas : Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/13434/>.


VLADISLAVA KURSEVIČIENĖ (buvusi Orševska) gimė 1942 m. sausio 5 d. Ulyčelių kaime (Širvintų raj.). Buvusi Daugirdiškių pagrindinės mokyklos mokytoja, direktorė. Rašo eilėraščius.

Per trejus metus baigė Antanaičių pradinę mokyklą. 1953 m. pradėjo lankyti Barskūnų septynmetę mokyklą. Baigusi septynmetę įstojo į Trakų pedagoginę mokyklą, kuri 1957 m. buvo perkelta į Naująją Vilnią. 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą ir pagal paskyrimą atvyko dirbti į tuometinio Vievio rajono Daugirdiškių septynmetę mokyklą. 1960–1962 m. dirbo su pradinėmis lenkiškomis klasėmis. 1961 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus edukologijos universitetas) pradėjo studijuoti lenkų kalbą, o 1962 m. perėjo į rusų kalbos studijas. 1968 m. baigė institutą ir įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1962 m. buvo perkelta į kitas pareigas – pradėjo dėstyti rusų kalbą penktų–aštuntų, o vėliau ir devintų klasių moksleiviams. 1969 m. buvo paskirta tos pačios mokyklos direktore ir šias pareigas ėjo iki 2002 m. – iki mokyklos reorganizavimo į pradinę. Tada išėjo į pensiją. Iš viso mokykloje išdirbo 42 metus. Už gerą darbą ne kartą buvo apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos garbės raštais, Švietimo žymūno ženkleliu, Socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo ženkleliu. Semeliškių parapijos pastoracinės tarybos narė, Carito narė, Daugirdiškių kaimo bendruomenės narė.
Išleido savo poezijos rinkinį lenkų kalba „ŚCIEŻKA PRZEZ ŻYCIE“ (2010) ir prisiminimų knygą „DAUGIRDIŠKĖS“ (2010) lietuvių kalba, poezijos rinktinę „MANĘS MINIOJE NEIEŠKOKITE“ (2013), atsiminimų knygą lenkų kalba „BYLIŚMY, JESTEŚMY, BĘDZIEMY : WSPOMNIENIA, WIEK XX“ (2015). V. Kursevičienė priklauso Elektrėnų literatų klubui „Strėva“. Jos kūryba spausdinta Semeliškių Romos katalikų laikraštyje „Strėva“, Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache „Ties spalio taku“ (2006), Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ almanachuose „Brydės“ (2007), „Minčių sodai“ (2009), „Saulėtekio toliai“ (2011), „Kai žodžiai išeina į kelią“ (2014). Eilės spausdintos leidinyje „Džiaugsmo ašara : kūryba ir artimųjų, bendradarbių, mokinių atsiminimai“ (2011), Tarptautinės kūrėjų gildijos leidžiamame almanache „Vingis“ (2, 3 knygos, 2012), poezijos knygelėje „Elektrėnams 55“ (2015).
Literatė dalyvauja literatūriniuose konkursuose Lietuvoje ir Lenkijoje. Ne kartą buvo laureatė ir prizininkė. „Versmės“ leidyklos buvo pakviesta bendradarbiauti rengiant Semeliškių valsčiaus monografiją „Semeliškės“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Červokienė, Daiva. Vladislavos kūrybinė pilnatvė: poezija, kaimo istorija ir naminė duona // Trakų žemė. – 2011, saus. 21, p. 1, 5.
2. Dobrovolskienė, Vilija. Vladislavos Kursevičienės kūryba nustebintas pasaulis // Elektrėnų kronika. – 2012, geg. 4–10, p. 6.
3. Janonienė, Julija. Vladislava Kursevičienė – literatė iš Daugirdiškių // Elektrėnų žinios. – 2006, rugpj. 19, p. 5.
4. Kursevičienė, Vladislava. Daugirdiškės: [prisiminimai]. – Kaišiadorys, 2010. – 97, [1] p. : iliustr.
5. Kursevičienė, Vladislava. Elektrėnai mano gyvenime: [autobiografiniai atsiminimai] // Kai žodžiai išeina į kelią. – Kaišiadorys, 2014. – P. 11–12.
6. Ustilienė, Nijolė. Vladislava. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2012, saus. 6–12, p. 5.
7. Kursevičienė, Vladislava. Byliśmy, jesteśmy, będziemy : wspomnienia, wiek XX / Władysława Orszewska-Kursevičienė. – Kaišiadorys, 2015. – 213, [1] p. : iliustr.
8. Kursevičienė, Vladislava. Ścieżką przez życie. – Vilnius, 2010. – 84, [3] p.


LORETA KVEDARIENĖ gimė 1975 m. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Mokėsi Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje.

2004 m. apgynė daktaro disertaciją Lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje.
Trijų knygų ir keliasdešimties straipsnių autorė.
2016 m. IBBY padovanota Vinco Aurylos premija už reikšmingiausią metų vaikų literatūros tyrinėjimų ir sklaidos knygą „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Elektrėnų 3-ioji vidurinė mokykla, „Versmės“ vidurinė mokykla, „Versmės“ gimnazija : 1986–2016. – [Kaišiadorys], [2016]. – 205, [2] p. : iliustr.

„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.
Skirkite 2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti