UA-72164723-1

B

SAULIUS BAGALIŪNAS gimė 1962 m. gruodžio 23 d. Vilniuje. Kauno lėlių teatro aktorius, LNK televizijos garsintojas, Kauno mažojo teatro aktorius, Lietuvos teatro sąjungos valdybos narys, Kauno lėlių teatro skyriaus pirmininkas.

1969–1972 m. mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje (dabar Vievio gimnazija), 1972–1980 m. – Elektrėnų vidurinėje mokykloje (dabar Elektrėnų pagrindinė mokykla), 1980–1984 m. studijavo LMA.
Nuo 1984 m. – Kauno lėlių teatro aktorius, nuo 1995 m. – LNK televizijos garsintojas, 1994–1996 m. buvo Kauno Katalikų televizijos kūrybinis darbtuotojas, 1996–1997 m. – LMA Kauno fakulteto dėstytojo asistentas, nuo 2000 m. – Kauno mažojo teatro aktorius.
Įgarsino kelis šimtus animacinių daugiau nei tūkstantį vaidybinių filmų.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bagaliūnas Saulius // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 432.
2. Bagaliūnas Saulius. – Portr. // Kas yra kas Kauno apskrityje. – Kaunas, 1999. – P. 46.
3. Bagaliūnas Saulius. – Portr. // Kas yra Lietuvoje. Kraštiečiai. – Kaunas, 2008. – P. 272.
4. Bagaliūnas, Saulius. Pasivaikščiojimai po žiemos sodą, arba su teatro diena, mielieji žiūrovai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, kovo 25, priedas „Santaka“, p. 17–18.
5. Bagaliūnas, Saulius. Žvaigždžių, bičių ir gėlių draugas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, sausio 23, p. 20.
6. Keturakis, Robertas. Rampa: Sauliui Bagaliūnui // Literatūra ir menas. – 2003, rugpjūčio 15, p. 4.
7. Saulius Bagaliūnas. – Portr., iliustr. // Kauno menininkai. – Kaunas, 1996. – P. 376–377.
8. Šemelytė, Rita. Lėlės istorija – aktoriaus istorija. – Iliustr. // Šeimininkė. – 2006, sausio 4–10, p. 4.
9. Žeraitienė, Regina. Žodžiai iš meno kunigystės tvirtovės. – Portr. // XXI amžius. – 1998, rugpjūčio 12, p. 3–4.


VINCAS BALASEVIČIUS gimė 1878 m. spalio 4 d. Šakaldonyse, mirė – 1964 m. rugsėjo 22 d. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse, kitais duomenimis – Kleboniškių kapinėse. Knygnešys.

V. Balasevičius gyveno Šakaldonyse, sodyba buvo didelė ir graži, dekoruota liaudies meistro. Jis turėjo daugiau nei 30 ha ūkį, buvo vienas darbščiausių apylinkės ūkininkų. V. Balasevičių, kaip gerą miškų pirklį mini Bronius Stosiūnas, slapyvardžiu Dzenkūnas.
1902 m. į Semeliškių parapiją atvyko kunigas Antanas Kripaitis, turėjęs ryšių su knygnešiais. Jis ir pasiūlė V. Balasevičiui gabenti ir platinti spaudą. Pirmą kartą knygų į Tilžę ėjo kartu su knygnešiu Jurgiu Praškevičium, vėliau bendradarbiavo su Petru Gudeliu. Knygas gabeno iki knygų draudimo panaikinimo.
Lietuvai tapus nepriklausoma, sodyboje buvo įkurta pradinė mokykla. Į mokyklą atsikėlė Antanas Maceina. Vėliau jis tapo knygnešio žentu. Sūnus Bronius Balasevičius buvo vedęs kito garsaus knygnešio Petro Gudelio dukrą Veroniką.
Knygnešio pensijos atsisakė paprašęs, jog leistų Vištytyje atidaryti valdišką degtinės parduotuvę.
Knygnešių giraitėje jo garbei pasodintas vardinis ąžuoliukas (eilė 11, nr. 12).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Kaluškevičius, Benjaminas. Balasevičius Vincas (1878 10 04–1964 09 22) // Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2004. – P. 42.
2. Kaluškevičius, Benjaminas. Balasevičius Vincas // Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius // Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 : 2-oji knyga. – Vilnius, 2014. – P. 22.
3. Kulikienė, Jadvyga. Šakaldonių šviesuolis [Vincas Balasevičius] // Trakų krašto knygnešiai. – Trakai, 1990. – P. 18–19.
4. Laurinavičius, Jonas. Vincas Balasevičius (1878–1964). – Iliustr. // Tai buvo mūsų kelias. – Vilnius, 2004. – P. 16–19.
5. Stosiūnas, Bronius. „Kadaise šis kampelis buvo labai tamsus…“, Semeliškės // [B. Stosiūno slapyvardis] Dzenkūnas. Spindulys. – 1910, Nr. 20, p. 318 [žiūrėta 2018-09-06]. – Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000721787>.
6. Šakienė, Ona Rasutė. Knygnešiai mūsų apylinkėse // Elektrėnų žinios. – 2006, kovo 20 (Nr. 11), p. 5.


RENATA BALNYTĖ – medicinos mokslų daktarė, docentė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Neurologijos klinikos gydytoja neurologė.

1996 m. baigė „Versmės“ gimnaziją.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Elektrėnų 3-ioji vidurinė mokykla, „Versmės“ vidurinė mokykla, „Versmės“ gimnazija : 1986-2016. – [Kaišiadorys], [2016]. – 205, [2] p. : iliustr.


LEONAS BALTRUKĖNAS gimė 1931 m. balandžio 18 d. Jonavoje, mirė – 2018 m. sausio 2 d. Prozininkas.

Mokėsi Vievyje, Trakuose, Trakų mokytojų seminarijoje, tačiau buvo pašauktas į armiją. Tarnavo tarybinėje kariuomenėje Alma Atoje (Kazachstane). Išleistas atostogų į kariuomenę negrįžo. 1952 m. buvo areštuotas, kalėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime. Už rastus eilėraščius ir dezertyravimą ištremtas į Angarską (Sibiras), 1955 m. paleistas. Keletą metų uždarbiavo Latvijoje, Kazachstane, Lietuvoje. 1959 m. įstojo mokytis į Vilniaus statybos meistrų dešimtininkų mokyklą, vėliau dirbo Ausieniškių tarybiniame ūkyje saugumo technikos inžinieriumi. 1976 m. baigė Elektrėnų vakarinę mokyklą. 5 m. dirbo Vievio gaisrinės viršininku. 1992 m. įstojo į savanorišką Krašto apsaugos tarnybą.
Eilėraščius L. Baltrukėnas pradėjo rašyti 1951 m. 1999 m. išleido apsakymų ir eilėraščių knygelę „Už horizonto“. 2009 m. išleido antrą knygą – Tai dokumentais ir žmonių pasakojimais pagrįstų apysakų ir novelių knyga „Prarasti toliai“, kurioje autorius aprašo Vievio ir Elektrėnų apylinkėse gimusių žmonių gyvenimą pokario ir vėlesniais metais. Knyga iliustruota paties autoriaus nuotraukomis. L. Baltrukėnas rašo dokumentines apysakas, noveles, eilėraščius. Kūryba spausdinta Trakų literatų kūrybos almanache „Paparčio žydėjimas“ (2001), Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ išleistuose almanachuose „Laiko ženklai“ (2003), „Brydės“ (2007), „Minčių sodai“ (2009) „Saulėtekio toliai“ (2011), „Kai žodžiai išeina į kelią“ (2014). Kūriniai taip pat spausdinami Elektrėnų savivaldybės laikraščiuose.
2002 m. už noveles ir apsakymus Rytų Lietuvos kultūros centras Leoną Baltrukėną paskelbė Rytų Lietuvos literatų konkurso nugalėtoju, jis apdovanotas I ir II laipsnio diplomais. Du kartus apdovanotas Vilniaus apskrities viršininko „Padėkos raštais“, Elektrėnų savivaldybės mero „Padėkos raštu“ už kūrybinius ieškojimus prozoje. Yra vienas pirmųjų Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ narių (nuo 1999 m.), taip pat Lietuvos politinių kalinių sąjungos Elektrėnų poskyrio pirmininkas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Baltrukėnas, Leonas. Mein Herz ; Žavioji : (dokumentinė apysaka) // [Kaunas], 2007. – P. 6–18.
2. Chmieliauskienė, Jurgita. Leonas Baltrukėnas. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2012, bal. 6–12 (Nr. 14), p. 6.
3. Černeckis, Romualdas. Leono Baltrukėno gyvenimo peripetijos bei kūryba. –Iliustr. // Elektrėnų žinios. – 2011, geg. 17, p. 3.
4. Dobrovolskaitė, Aušra. Pas rašytoją Baltrukėną apsilankius: [pokalbis su rašytoju Leonu Baltrukėnu ] / Aušra Dobrovolskaitė, Leonas Baltrukėnas, Dovilė Kaževaitė. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2003, spal. 17–23 (Nr. 42 ), p. 16–17.


DAINIUS BAUBA gimė 1972 m. sausio 10 d. Kaune. Ledo ritulininkas.

Ledo ritulį pradėjo žaisti nuo aštuonerių metų (pirmasis treneris – Aleksejus Nikiforovas), Elektrėnų ledo rūmuose, komandoje „Viltis“. Nuo 1986 m. (būdamas 12 metų) išvažiavo į Kijevo sporto mokyklą, tapo Kijevo „Sokol“ komandos nariu. Nuo 1993 m. žaidė Škotijos klubuose „Dumfries Border Vikings“, „Paisley Pirates“, „Ayr Scottish Eagles“ Edinburgo „Capitals“, kur buvo rezultatyviausias žaidėjas, kitose komandose. Per 15 m. tapo vienu geriausių vakarų Europos ledo ritulininkų. Buvo Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidėjas (1995 ir 2004–2007). Žaidė 22 rungtynes ir pelnė 27 įvarčius. Pasaulio čempionate (C grupėje) 1994–1995 m. įmušė daugiausiai įvarčių ir surinko daugiausiai taškų, 2003–2004 ( D grupėje) – taip pat, be to laimėjo aukso medalį, 2005–2006 m. (D grupėje) – sidabrą. 1996 m. Pasaulio D grupės čempionato aukso medalio laimėtojas. 2010–2011 Pasaulio čempionate buvo Lietuvos rinktinės trenerio padėjėjas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Dainius Bauba // Lietuvos sporto enciklopedija. – Vilnius, 2010. – [T.] 1, p. 152.
2. Dainius Bauba [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.eliteprospects.com/player.php?player=47988>.
3. Lietuvos ledo ritulio federacija // Pažintis su Lietuva. – Kaunas, 1999. – Kn. 4, p. 84–85.
4. Staniulis, Alvydas. D. Bauba – ledo ritulio vartininkų baubas // Ekstra. – 2004, bal. 26, p. 21.


EGIDIJUS BAUBA gimė 1977 m. kovo 25 d. Elektrėnuose.

Ledo ritulį pradėjo žaisti nuo devynerių metų (pirmasis treneris – Viktoras Seninas). Iki 1995 m. žaidė Elektrėnų „Energijoje“ , keletą kartų buvo „paskolintas“ Rygos „Dinamo“, „Berzs“ komandoms. Nuo 1995 m. – Čekijoje, Opavos „Slezem“ komandoje. Egidijus yra 1996 m. Pasaulio D grupės čempionato aukso medalio laimėtojas. 2002 m. ir 2004 m. Pasaulio II diviziono čempionato aukso medalio laimėtojas. 2003–2004 (D grupėje) laimėjo aukso medalį, 2005–2006 m. (D grupėje) – sidabrą.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Abromaitis, Arūnas Du dešimtmečiai su Lietuvos rinktine // Mūsų Respublika. – 2015, bal.10, priedas „Sporto gyvenimas“, Nr. 17, p. [13].
2. Egidijus Bauba [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.eliteprospects.com/player.php?player=47568>.
3. Lietuvos ledo ritulio federacija // Pažintis su Lietuva. – Kaunas, 1999. – Kn. 4, p. 84–85.


VITOLIS BAUMILAS gimė 1928 m. birželio 12 d. Vievyje, mirė – 1991 gruodžio 25 d. Vilniuje. Kompozitorius, radijo ir spaudos darbuotojas.

V. Baumilo tėvas Adolfas Baumilas (1902 –1979) buvo mokytojas – Vievio ir Kaišiadorių bendrojo lavinimo mokyklų direktorius, Šaulių būrio vadas. Motina Pranciška Baumilienė (1907–1948) taip pat mokytoja ir dainininkė. Tėvai turėjo pianiną, mokėjo juo skambinti, todėl V. Baumilas nuo mažens buvo mokomas muzikos. Būdamas 12 metų mokėjo groti vargonais, akordeonu, pianinu.
Mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, vėliau persikėlė į Vilnių, kur baigė Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją. Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, grojo fortepijonu bei klarnetu (mokytojas A. Jasenka). 1946–1949 studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, K. Kavecko choro dirigavimo klasėje, vėliau – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Antano Račiūno kompozicijos klasėje. Studijas baigė 1954 m.
1947–1949 Vilniaus lėlių teatro, 1950–1952 m. Lietuvos rusų dramos teatro Muzikos skyriaus vedėjas. 1952–1955, 1957–1969 m. Lietuvos radijo muzikos redaktorius, vyriausiasis redaktorius.
1955–1957 ir 1970–1972 laikraščio „Literatūra ir menas“ Muzikos skyriaus vedėjas. 1969–1970 Respublikinių profsąjungų Meno saviveiklos namų vyr. metodininkas.
Nuo 1954 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 1962–1964 – valdybos narys, daugelį metų buvo profsąjungos komiteto pirmininkas.
V. Baumilas yra parašęs daugiau nei 850 kūrinių: Operos „Paskenduolė“ (1957), „Rožės žydi raudonai“ (1967), kantata „Nemunas“ (1963) mišriam chorui ir liaudies instrumentų ansambliui, uvertiūra „Lietuvos“ ansamblio koncertinei programai „Kviečiame viešnagėn“ (1962), temą su variacijomis balsui ir orkestrui, sonata fagotui ir fortepijonui (1959) variacijas balsui ir estradiniams orkestrui (1950), fortepijonui (1954), fleitai ir akordeonų ansambliui (1985), dainos, romansai solo, ansambliams, chorams, koncertinės programos „Lietuvos“, „Armonikos“ ansambliams, muzika kaimo kapeloms, vaikams, dramos teatro, radijo ir televizijos spektakliams ir kt. Jo dainos ir muzika šokiams skambėjo 1955, 1975, 1977 m. respublikinėse dainų šventėse, per Lietuvos radiją.
Kūryboje laikėsi klasikinės muzikos normų. Sceniniai ir vokaliniai kūriniai angažuoti sovietinės ideologijos.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Baumilas, Vitolis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1, p. 224.
2. Karaška, Arvydas Kazimieras. Baumilas Vitolis. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – [T.] 1, p. 139.
3. Karaška, Arvydas Kazimieras. Baumilas, Vitolis [1928 06 12–1991 12 25]. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – [T.] 2, p. 726–727.
4. Karaška, Arvydas Kazimieras. Baumilas, Vitolis. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 2, p. 207.
5. Zubrickas, Boleslovas. Baumilas, Vitolis (1928 06 12–1991 12 25). – Iliustr. // Lietuvių kompozitoriai. – Vilnius, 2004. – P. 62–64.


ANTANAS BELIUKEVIČIUS gimė 1939 m. sausio 29 d. Kietaviškėse. Baleto artistas, pedagogas.

1955–1959 m. mokėsi Leningrado A. Vaganovos choreografijos mokykloje. 1959–1961 ir 1967–1981 Lietuvos operos ir baleto teatro, 1961–1967 Leningrado operos ir baleto teatro Mažojo baleto artistas. Žymesni vaidmenys: Gamašas (L. Minkaus „Don Kichotas“ 1968), Rožė (C.M. von Weberio „Kvietimas šokiui“ 1960), Mėlynasis paukštis ( P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ 1965), Tėvas ( M. Čiulakio „Dviejų ponų tarnas“ 1979).
Baigęs šokėjo karjerą 1981–1984 mokėsi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1984–1986 Telšių kultūros mokyklos direktorius. 1986–94 metais dėstė klasikinį šokį Vilniaus baleto mokykloje.

Literatūra ir šaltiniai:
1. [Antanas Beliukevičius]. – Iliustr. // Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. – Vilnius, 2006. – P. 339, 398.
2. Gulbinaitė, Livija. Antanas Beliukevičius. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – [T.] 3, p. 31–32.
3. Gulbinaitė, Livija. Beliukevičius, Antanas // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 2, p. 215.
4. Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį : su baleto artistu Antanu Beliukevičiumi kalbasi Marius Kraptavičius. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2009, vas. 20, p. 9.
5. Vadovai: Antanas Beliukevičius [interaktyvus]. – 2018 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausbaletas.lt/lt/choreografas/sokejai-2>.


TEODORAS BRAZYS gimė 1870 m. lapkričio 20 d. barono Bistramo dvare Memelhofe prie Bauskės, Kuoknesės valsčiuje (dabar – Mazzalvė, Latvija), mirė – 1930 m. rugsėjo 10 d. Miunchene, palaidotas Kaišiadoryse. Lietuvių kunigas, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, muzikologas, kompozitorius, tautosakos rinkėjas, vargonininkas. 1918–1919 kunigavo ir rinko Kietaviškių (taip pat rinko Perlojos, Daugų, Merkinės ir kt.) krašto dainas.

Baigęs Bauskės vokiečių mokyklą, iš pradžių vargonuoti mokėsi pas Pabiržės vargonininką ir Rokiškio muzikos mokykloje, vėliau pas Kauno katedros vargonininką J. Kalvaitį. 1896–1900 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, ją baigęs vikaravo, mopkytojavo, vadovavo bažnytiniam chorui Balstogėje. 1905–1907 m. studijavo kompoziciją ir grigališkąjį choralą Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1907–1917 dėstė giedojimą Vilniaus kunigų seminarijoje, vadovavo Vilniaus katedros chorui, orkestrui. Jo vadovaujamas 120 narių choras turėjo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, buvo laikomas vienu pajėgiausių Lietuvoje. Ištremtas iš Vilniaus, T. Brazys gyveno Pietų Lietuvoje – Perlojoje, Kietaviškėse, Dauguose ir Merkinėje. Dviračiu važinėjo po kaimus ir surinko apie 2000 lietuvių liaudies dainų. 1921–1923 m. dėstė muziką Merkinės progimnazijoje, o vėliau apsigyveno Kaune: nuo 1923 m. Kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926 m.), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė leidiniuose „Muzikos barai“, „Soter“, periodinėje spaudoje.
Harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė dvi kantatas, daug giesmių. Parašė mokslinių muzikologinių–folklorinių darbų, sudarė giesmyną „Cantionale“, kuris kunigo A. Sabaliausko pastangomis išleistas 1932 m. Belgijoje.
2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Teodoro Brazio užrašytų „Tautinių dainų“ I tomą. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse T. Brazio užrašytos dainos. Knygą sudarė, tomo tekstus klasifikavo, parengė ir redagavo, paaiškinimus parašė, dainų tipų rodyklę ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Melodijas parengė ir redagavo, įvadą ir reziumė parašė Živilė Ramoškaitė.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Brazys Teodoras // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 263.
2. Brazys Teodoras // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1, p. 282.
3. Brazys Teodoras. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Brazys_Teodoras>.
4. Bruveris, Jonas Vytautas. [Brazys Teodoras] // Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai. – Vilnius, 2014. – P. 26, 27, 160, 179, 180, 189, 293.
5. Karaška, Arvydas Kazimieras. Teodoras Brazys // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – [T.] 3, p. 459–460.
6. Karaška, Arvydas. Brazys Teodoras // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – [T.]1, p. 200.
7. Karaška, Arvydas. Brazys Teodoras: [biografija] // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 2, p. 286.
8. Laurinavičius, Jonas. Teodoras Brazys (1870–1930). – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 34–36.
9. Zubrickas, Boleslovas. Brazys Teodoras. – Portr. // Lietuvių kompozitoriai. – Vilnius, 2004. – P. 79–80.


ROLANDAS BUČYS gimė 1961 m. gegužės 9 d. Šiauliuose. Ledo ritulininkas, absoliutus Lietuvos vandens slidinėjimo čempionas, UAB „MLS Baltic“ direktorius, Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas ir vykdomojo komiteto narys.

1968–1979 m. mokėsi Elektrėnų 1–ojoje vidurinėje mokykloje, 1979–1984 studijavo Kauno politechnikos institute (dabar KTU). 1984–1985 – dirbo Lietuvos Valstybinėje regioninėje elektrinėje, 1985–1988 – Energetikos priežiūros įmonės inspektorius, nuo 1988 m. – vandens slidinėjimo treneris. UAB „MLS Baltic“ direktorius.
Lietuvos vandens slidinėjimo čempionas, daugkartinis atskirų rungčių čempionas ir rekordininkas, daugkartinis Lietuvos ledo ritulio čempionas, „Energijos“ ledo ritulio komandos, Lietuvos nacionalinės rinktinės kapitonas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bučys Rolandas // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 478. 


VACYS BUKAUSKAS gimė 1937 m. lapkričio 27 d. Mijaugonių kaime (Kaišiadorių raj., dabar – Elektrėnų savivaldybė, Kietaviškių seniūnija), mirė – 1998 m. rugsėjo 18 d. Poetas.

Jo darbo stažas neilgas: šiek tiek mokytojavo Kazokiškių aštuonmetėje mokykloje, devynerius metus triūsė Kaišiadorių, Prienų ir Šalčininkų raj. redakcijose, dar truputį hidroelektrinės budinčioje dalyje. Tai ir viskas. Niekur nepritapo, niekur jam tarnyba neteikė džiaugsmo. Nes visur susidurdavo su rutina, padlaižiavimu, biurokratizmu, veidmainiavimu, bukaprotišku socialistiniu lenktyniavimu.
V. Bukauskas buvo nuolatinis skaitytojas tuometinėje Elektrėnų miesto bibliotekoje.
Poezija jam buvo tarsi dievybė, širdies iškrova, kurios negali paliesti, o tik jausti. Didelį pluoštą savo eilėraščių V. Bukauskas buvo surašęs į storą sąsiuvinį ir pavadinęs jį „Paukščių palydos“. Iš jo J. Laurinavičius atrinko eilėraščius ir sudėjo į knygą (2001). Pirmą kartą knygoje šiek tiek V. Bukausko poezijos buvo išspausdinta tik 2000 m. – Kaišiadorių rajono literatų klubo narių almanache „Gija“. 1999 m. buvo išleistas jo epigramų rinkinys „Padėka pačiam sau“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bukauskas Vacys. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Bukauskas_Vacys>.
2. Bukauskas, Vacys. Paukščių palydos: [eilėraščiai]. – [Kaišiadorys], 2001. – 126, [2] p.
3. Gija : Kaišiadorių rajono literatų klubo narių kūrybos almanachas / [sudarė ir redagavo Jonas Laurinavičius]. – Kaišiadorys, 2000. – 111, [1] p. : portr.
4. Gudelienė, Danutė. Kietaviškių seniūnija: ieškojimai ir atradimai: [apie senovės gyvenvietę ir pilkapius; apie kraštietį poetą Vacį Bukauską, p. 407–408] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 314–318.
5. Laurinavičius, Jonas. Vacys Bukauskas (1937–1998). – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės, 2002. – P. 37–38.
6. Stankevičienė, Aleksandra. Mokytoja Danutė Gudelienė: apie Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokytoją, įžymią kraštotyrininkę Danutę Gudelienę. – 1998. – 24 p.: iliustr. – Rankr., spausd. – Elektrėnų SVB Kietaviškių b–ka, 2002.
7. Vacys Bukauskas: žurnalistas, vertėjas, poetas // Elektrėnų kronika. – 2012, rugpj. 10–16 (Nr. 32), p. 6.
8. Viską jums palieku : eilėraščiai, prisiminimai / Jonas Hofšteteris ; parengė Vacys Bukauskas, Jonas Laurinavičius. – Kaišiadorys, 1998. – 47 p. : iliustr., portr.


JUOZAPAS BŪČYS gimė 1874 m. vasario 14 (2) d. Gerklinės k., Ukmergės vls., mirė – 1946 m. gegužės 30 d., Semeliškėse. Kunigas, daraktorius, literatas.

1890 m. baigė Žemaitkiemio (Ukmergės r.) pradžios mokyklą. Pats mokė vaikus kaimuose – daraktoriavo. 1892 m. Šešuolių klebono kunigo Birento padedamas išvyko į Vilnių ir čia mokėsi privačiai. 1893 m. užsidirbo pinigų nurašinėdamas ir rankraščiu platindamas Kražių skerdynių aprašymą. 1895–1900 m. tarnavo caro kariuomenėje – grojo Maskvoje dūdų orkestre. 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Pasižymėjo kaip lietuvybės skatintojas. 1906 m. įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Balstogę (Lenkija). Dar dirbo Kaukliuose, Gegužinėje, Kruonyje. Nuo 1935 m. – Semeliškių parapijos klebonas. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „Aušroje“, „Viltyje“, „Ryte“, „Lietuvos aide“ ir lenkiškoje katalikiškoje spaudoje. Yra parašęs pjesių bei vaizdelių mėgėjų scenai: „Gintarai“, „Kūčios“, „Amžina pasaka“ ir kt.
Semeliškėse J. Būčys pastatė modernią parapijos Katalikų akcijos salę, įkūrė parapinę biblioteką, skaityklą, saviveiklos klubą, rinko artistus, rengė vaidinimus, bažnyčioje ir šventoriuje įmontavo garsiakalbius.
Miręs ir palaidotas Semeliškėse (Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Bielskienė, Silvija. Kanauninkas kunigas Juozapas Bučys semeliškiečių atmintyje // Elektrėnų kronika. – 2011, birž. 3–9 (Nr. 22), p. 5.
2. Biržiška, Vaclovas. Būčys Juozapas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass.), 1954. – T. 3, p. 307.
3. Bučys Juozapas. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Bu%C4%8Dys_Juozapas>.
4. Kaluškevičius, Benjaminas. Būčys Juozapas (1874 02 14(2)–1946 05 30) // Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904. – Vilnius, 2004. – P. 83.
5. Vanagas, Vytautas. Juozapas Būčys (1874 02 14(2)–1946 05 30) // Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996. – P. 139.

„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.
Skirkite 2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti