J

MEILĖ JANČORIENĖ – žurnalistė, rašytoja.

1992 m. įkūrė žurnalus „Tavo vaikas“, „Vyras ir moteris“. 2009 m. parašė biografinę knygą „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“, 2016 m. išleido knygas „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus ir „Raganų klubas“, kurioje pateikia atsakymus į svarbiausius egzistencinius klausimus. Rašo straipsnius kultūros, psichologijos, sveikatos ir grožio temomis.


IRMANTAS JANKAITIS gimė 1969 m. liepos 8 d. Vievyje. Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius.

1976–1985 m. mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, 1985–1989 m. studijavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje saksofono specialybę. 1989–1993 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, solinio dainavimo katedroje studijavo operinį vokalą (vadovas – prof. Vaclovas Daunorius), o nuo 1994 m. iki 1997 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Teatro ir kino fakultete mokėsi aktorinio meistriškumo (su muzikine pakraipa) J. Vaitkaus kurse.
Aktorius vaidino J. Vaitkaus, E. Nekrošiaus, C. Graužinio, O. Koršunovo spektakliuose, vedė klasikinės muzikos koncertus vaikams. Kaip vokalistas atliko A. Martinaičio, A. Kučinsko, A. Jasenkos, V. Puskunigio kūrinius. Iki šiol įgarsina animacinius filmus (pvz., „Šrekas“, „Princesė ir varlius“).
Vilniaus teatre „Lėlė“ I. Jankaitis dirba nuo 1998 m.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Irmantas Jankaitis. Vilniaus teatras „Lėlė“ [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.teatraslele.lt/irmantas-jankaitis-2>.
2. Jankaitis Irmantas : Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 602.


VIDA JUKNELIENĖ gimė 1949 m. rugsėjo 1 d. Sauguose (Šilutės raj.). Tautodailininkė, technologijų mokytoja, metodininkė.

1967 m. baigė Vainuto vidurinę mokyklą, vėliau – Šiaulių pedagoginį institutą. Būdama studentė, pradėjo domėtis rankdarbiais. Įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, 1971 m. Marijampolėje pradėjo dirbti pedagoginį darbą. Nuo 1975 m. buities darbų mokytoja dirba Elektrėnuose. Dirbdama šį darbą, V. Juknelienė plačiau susidomėjo tautodaile, įvairiomis atskirų tautodailės sričių technologijomis: darbais iš šiaudų, gobeleno audimu, popieriaus karpiniais, juostų rišimu, beraščių juostų audimu, velykinių margučių marginimu.
Nuo 1995 m. Vida Juknelienė yra Tautodailininkų sąjungos Vilniaus krašto bendrijos narė. Jos autoriniai darbai eksponuojami mokyklos, miesto, savivaldybės ir respublikinėse parodose. 1995 m. birželio–liepos mėn. Vilniuje, Vytenio tautodailės galerijoje tautodailininkės darbais grožėjosi Marijos Adomavičienės gimimo jubiliejui skirtos parodos lankytojai. 1996 m. gegužės mėn. dalyvavo parodoje „Vilnijos krašto tautiniai drabužiai ir jų priedai“. 1999 m. – velykinėje parodoje Punske (Lenkijoje). Tų pačių metų liepos 11–18 d. – Rytų Aukštaitijos siuvinėtojų seminare Naujasodyje (Molėtų raj.). 2001 m. kovo – balandžio mėn. V. Juknelienės rankdarbiai buvo eksponuojami Vilniaus Nacionalinės tautodailės muziejuje.
V. Juknelienės kūrybinė veikla labai plati. Labai gerai įvertinti tautodailininkės rankdarbiai, siuvinėti adinuke. Sukūrė kolekciją „Senovės lietuvių moterų drabužiai“, keturis drabužių komplektus pagal metų laikų aprašymus pateiktus R. Volkaitės-Kulikauskienės knygoje „Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai“. Tautodailininkė padėjo sukurti drabužius „Rungos“ etnografiniam ansambliui. Ji atgaivina pamirštus šeimos švenčių papročius ir apeigas ir visa tai perduoda jaunajai kartai.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Maleravičienė, Ona Gražina. Darbai, be kurių metai būtų tuštesni // Iš visos širdies. – Kaišiadorys, 2005. – P. 51–54.
2. Pačkauskaitė, Jolanta. Tautodailininkė Vida Juknelienė // Elektrėnai, 2002. – 27 p.: iliustr.


ALGIRDAS JUREVIČIUS gimė 1972 m. kovo 24 d. Vievyje. Kunigas (1996 12 26), monsinjoras, vyskupas (2018 08 19), teologijos mokslų daktaras, Kaišiadorių vyskupo generalvikaras, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos lektorius, Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras (2018 07 02).

1987 m. baigė devynias klases Vievio vidurinėje mokykloje bei Vievio vaikų muzikos mokyklą, tęsė mokslus Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). 1986–1991 m. vadovavo chorui bei dirbo vargonininku Vievio Šv. Onos bažnyčioje; 1990–1991 m. dirbo tikybos mokytoju Vilniaus 44-ojoje (dabar – Senvagės) vidurinėje mokykloje.
1991–1996 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, kurį su pagyrimu baigė, įgydamas kvalifikacinį teologijos bakalauro laipsnį. Mokydamasis kunigų seminarijoje atliko vargonininko tarnystę, o popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Kaune 1993-ųjų rugsėjo 6-ąją vargonavo per šv. Mišias Kauno Santakoje.
1996 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais mokėsi vokiečių kalbos Leipcige (InterDaF e.V. am Herder-Institut der Universität Leipzig).
1996 m. rugsėjo 15 d. buvo įšventintas diakonu Kaišiadorių vyskupijai, o 1996 m. gruodžio 26 d. Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis suteikė kunigystės šventimus ir paskyrė Kaišiadorių parapijos vikaru, jaunimo kapelionu.
1996–1998 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto magistrantūroje (dogmatikos specializacija), kurią baigęs įgijo Katalikų teologijos licenciato-magistro kvalifikacinį laipsnį.
1996–1997 m. dirbo Kauno kunigų seminarijoje Kaišiadorių vyskupijos seminaristų ugdytoju, 1996–1998 m. – dogmatinės teologijos dėstytoju, 1999 metais dirbo asistentu Bendrosios teologijos katedroje Vytauto Didžiojo universitete.
1998 m. buvo paskirtas Kaišiadorių parapijos vikaru ir katalikiškų klasių kapelionu. Tais pačiais metais skiriamas Aukštadvario bei Vytautavos parapijų administratoriumi.
2000–2004 m. studijavo praktinę teologiją Frankfurte prie Maino (Vokietija) Sankt Georgen aukštojoje filosofijos-teologijos mokykloje, kurią baigė įgydamas praktinės teologijos mokslų daktaro laipsnį.
2001–2004 m. talkino lenkų sielovadoje (Polska Misja Katolicka, Hanau) Fuldos vyskupijoje ir buvo atsakingas už lietuvių sielovadą Štutgarte (Rotenburgo-Štutgarto vyskupija).
Nuo 2004 m. – Kaišiadorių vyskupo generalvikaras, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas.
2011 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijoje projekto mokslo ekspertu.
1998–2008 m. buvo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos notaru, 2017 m. paskirtas palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatoriumi.
2006 m. apdovanotas VDU medaliu.
2008 m. popiežius Benediktas XVI suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) titulą.
2015 m. apdovanotas medaliu Exuli bene de Ecclesia merito („Išeiviai, nusipelnę Bažnyčiai“).
2017 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas. Kelių knygų ir daugelio mokslinių bei publicistinių straipsnių autorius.
2018 m. liepos 2 d. Popiežius Pranciškus mons. Algirdą Jurevičių paskyrė Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru, suteikdamas jam Materianos vyskupo titulą. 2018 m. rugpjūčio 30 d. J.E. A. Jurevičius buvo išrinktas vyskupu, LVK atsakingu už Bažnyčios mokymo (doktrinos) klausimus.
Išleido knygas „Duona ir vynas“ (2002), „Zur Theologie des Diakonats (2004), Die Katholische Kirche Litauens. Auf dem Weg zur Erneuerung“ (2004), „Susipažinkime – esu Teofilius“.

2019 m. kovo 1 dieną Kauno arkivyskupijoje paskirtas apaštaliniu administratoriumi.

2020 m. birželio 1 dieną Šventasis Tėvas Pranciškus vyskupą Algirdą Jurevičių paskyrė Telšių vyskupu.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Vyskupas Algirdas Jurevičius. Lietuvos vyskupų konferencija [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://lvk.lcn.lt/nariai/jurevicius.html/>.


IRENA RITA PILYPAITĖ-JURGAITIENĖ gimė 1939 m. vasario 4 d. Steponiuose, Rokiškio r. Lietuvos choro dirigentė, muzikos mokytoja.

Baigė Panemunio septynmetę mokyklą. 1954–1958 m. choro dirigavimo mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje (dėst. Aleksandras Liberis ir Marija Sasnauskienė), 1963–1968 m. choro dirigavimo studijas tęsė LSSR konservatorijoje (vyr. dėst. Algimanto Lopo klasė).
Dar besimokydama muzikos mokykloje, 1957 m. subūrė Panevėžio linų kombinato mišrųjį chorą. 1958–1963 m. Pasvalio vidurinės mokyklos ir vaikų muzikos mokyklos mokytoja, vaikų choro vadovė. Taip pat vadovavo Pasvalio kultūros namų mišriajam chorui ir vokaliniams ansambliams. Choras buvo prijungtas prie miesto dainų ir šokių liaudies ansamblio, bet rengė ir savo atskiras koncertines programas, dalyvavo dainų šventėse ir konkursuose. 1963 m. I respublikiniam vyrų chorų sąskrydžiui Vilniuje parengė jungtinį Pasvalio miesto vyrų chorą. Kurį laiką vadovavo Pasvalio rajono muzikos mokymo metodinei komisijai.
1968–1971 m. Respublikinių liaudies meno rūmų dirigentė-konsultantė. Vadovavo Lietuvos taupomojo banko moterų ir vyrų vokaliniams ansambliams, Vilniaus miesto medicinos darbuotojų mišriajam chorui.
Elektrėnuose pradėjo dirbti 1971 m. Buvo Elektrėnų vaikų muzikos mokyklos mokytoja, įsteigė chorinio dainavimo skyrių, nuo 1985 m. teorinio skyriaus vedėja, nuo 1994 m. muzikos mokytoja metodininkė. 1972–1991 m. ir 1991–1995 m. kultūros namų vyrų choro „Energetikas“ chormeisterė, vyrų ir moterų vokalinių ansamblių vadovė. Vyrų ansamblis 1976 m. respublikinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatas, o moterų ansamblis 1981 m. tokio pat konkurso laureatas.
Nuo 1977 m. tapo Elektrėnų kultūros namų moterų choro vadove. Kolektyvą parengė 1980 m. ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje, taip pat chorų sąskrydžiams Šiauliuose. Choras respublikiniuose konkursuose pelnė pirmųjų ir kitų prizinių vietų (1985 m. konkurse laimėjo geriausio moterų choro vardą zoninių kultūros namų grupėje), koncertavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Moldavijos, Danijos ir Lenkijos miestuose.
Nuo 1995 m. vyrų choro „Energetikas“ meno vadovė ir dirigentė. Choras parengė religinės muzikos programų, koncertavo Lietuvos ir Danijos bažnyčiose, 1996 m. balandžio 27 d. surengė koncertą savo 30-mečiui pažymėti. Skambėjo chorai iš G. Verdi operų „Nabukas“ ir „Trubadūras“, Gloria ir Sanctus iš Ch. Gounod Mišių C-dur, lietuvių kompozitorių originalios ir harmonizuotos liaudies dainos. Vyrų ir moterų chorai buvo parengti 1995 m. Baltijos ir Siaurės šalių chorų festivaliui Rygoje (Latvija) ir 1997 m. analogiškam festivaliui Gotlande (Švedija). „Energetikas“ parengtas ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje.
Dirigavo Utenos kraštiečių mišriam chorui „Indraja“, vadovavo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Vilniaus m. bendrijos Žirmūnų skyriaus moterų vokaliniam ansambliui „Neris“, Naujamiesčio vokaliniam ansambliui „Vaivora“.
R. Jurgaitienė – Pasvalio ir Trakų rajonų dainų švenčių dirigentė. 1980 m. apdovanota Kultūros žymūno ženklu.
2008 m. išleido knygelę „Elektrėnų meno mokyklos ištakos : (1961–2002)“, kurioje apžvelgia atskirų mokyklos skyrių veiklą, prisimena pedagogus bei buvusius mokinius, pasirinkusius muziko ar pedagogo kelią.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999.
2. Juodpusis Vaclovas. [Rita Jurgaitienė-Pilypaitė] // Muzikos kalendorius. – 2014, P. 24


JULIUS JURGAITIS gimė 1927 m. gegužės 25 d. Savilionių kaime (Merkinės valsčiuje), mirė 1995 m. birželio 17 d. Elektrėnuose. Palaidotas Vievio kapinėse. Muzikas, chorvedys.

Baigęs Pavilionių pradinę mokyklą, mokėsi Alytaus ir Merkinės (baigė 1943 m.) gimnazijose, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto padalinys), bet nebaigė dėl tuometinės valdžios represijų.
Nuo 1950 m. dirbo Dagilynėje (Pasvalio r.), 1951–1952 m. buvo Kraštų (Pasvalio r.) pradinės mokyklos vedėjas, 1952–1959 m. Tauragnų (Utenos r.) vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, kultūros namų choro vadovas. 1955–1959 m. neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus J. Tallat–Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dėst. J. Narvidas). Muzika ir daina Juliui buvo gyvenimo pašaukimas ir prasmė. Julius tapo pirmuoju Vievyje įsteigtos muzikos mokyklos mokytoju, buvo moksleivių choro ir agitmeninės brigados vadovas. Čia dirbo 1959–1961 m. Vakarais repetuodavo su Vievio vidurinės mokyklos choru, kuris 1960 m. rajoninėje apžiūroje buvo pripažintas geriausiu. 1963–1968 m. Vievio vaikų muzikos mokyklos mokytojas. 1969–1975 m. šios mokyklos filialo Elektrėnuose direktoriaus pavaduotojas, vėliau mokytojas. Kurį laiką dėstė muziką ir vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorams. Elektrėnuose Julius subūrė mišrų, o 1965 m. – 60–ties vyrų chorus, jiems vadovavo.
Nuo 1961 m. buvo Lietuvos elektrinės statybininkų klubo vedėjas Elektrėnuose, nuo 1963 m. Elektrėnų kultūros namų direktorius. 1961 m. suorganizavo pirmąjį Elektrėnuose mišrųjį chorą, kuriame dainavo apie 50 šiluminės elektrinės darbuotojų. Chorą parengė 1965 m. respublikinei dainų šventei ir konkurse pelnė antrąją vietą. Nuo 1970 m. choras dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse Vilniuje ir chorų sąskrydžiuose Šiauliuose, respublikiniuose konkursuose laimėjo pirmųjų ir kitų prizinių vietų. 1981 m. chorui suteiktas „Energetiko“ vardas. Choras buvo parengtas 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Kolektyvas surengė apie 190 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dainavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Moldavijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje. Chorą išmokė arti 200 įvairių kūrinių, jis ne kartą dainavo per Lietuvos televiziją ir radiją.
1969 m. Elektrėnų kultūros namuose suorganizavo moterų chorą (60 dalyvių) ir vienus metus jam vadovavo. 1986 m. subūrė darbo veteranų ir tremtinių mišrųjį chorą „Sidabrinė gija“, kurį parengė 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. 1989 m. pradėjo vargonininkauti Elektrėnų koplyčioje, o nuo 1993 m. vargonininkavo Kietaviškių bažnyčioje.
J. Jurgaitis buvo Trakų rajono dainų švenčių dirigentas, muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, įvairių kultūros renginių organizatorius. Mėgo literatūrą ir žurnalistiką – parašė apybraižų, novelių ir apsakymų (konkursuose pelnė ir premijų), parašė knygą „Dainuoja Trakai“ (rankraštis). 1970 m. jis apdovanotas Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu ir Kultūros žymūno ženklu.
Pasivadinęs „Senio dzūko“ slapyvardžiu rašė to meto spaudoje. J. Jurgaitis 45–erius savo gyvenimo metus paskyrė pedagoginiam darbui. Jis buvo pirmasis Elektrėnų muzikos mokyklos direktorius. 33 metus vadovavo Elektrėnų kultūros centro chorams, kurių dainos skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Po Juliaus mirties (1995 m.) vyrų ir moterų chorams diriguoja jo žmona Rita.

Literatūra ir šaltiniai:
1. [Julius Jurgaitis] // Muzikos kalendorius. – 2012, p. 87.
2. Jurgaitis, Julius. Paskutinė išpažintis // Elektrėnų žinios. – 2002, spalio 26, p. 5.
3. Zubrickas, Boleslovas. Julius Jurgaitis // Pasaulio lietuvių chorvedžiai : enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999. – P. 263–264.


AUDRIUS JURGELEVIČIUS gimė 1962 m. balandžio 25 d. Lietuvos ir Elektrėnų savivaldybės profsąjungų, politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos Švietimo Profesinės Sąjungos pirmininkas, istorijos mokytojas Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje.

1985 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, nuo tada – Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės (dabar – pagrindinės) mokyklos mokytojas. Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas.
Lietuvos socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus narys. 2007–2011 m., 2011–2014 m. ir nuo 2014 m. – Elektrėnų savivaldybės tarybos narys.
Elektrėnų keliautojų klubo pirmininkas.
Rašė istorinius ir kitokios tematikos straipsnius į laikraštį „Elektrėnų žinios“. 2012–2016 m. šiame laikraštyje rašė į skiltį „Istorija ir dabartis“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimai : Audrius Jurgelevičius [biografija] [interaktyvus]. 2006 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/rinkimai/409_lt/Kandidatai/Kandidatas49065/Kandidato49065Anketa.html>.

BIBLIOTEKA VISIEMS
Skirkite 1.2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti
„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.